Gyvenu,
Lyg nereiktų sakyti sudie
Nuplasnojusiam žodžiui ar minčiai,
Lyg laukuos nerinkau
Savo guoliui kietų akmenų,
Lyg ilgai auginau
Savo rankom nereiks ką nuskinti
Ir vaizdų ateities
Nemačiau kraupiuose de javu.
Lyg pakelti galiu
Nesurėkus vienatvinį siaubą,
Išsirinkti šukes
Iš kraujuojančių tyliai sapnų,
Lyg galėčiau prašyt
Nugalėta nemeilės
Paliaubų,
Lyg žinočiau, kodėl
Sąmoningai save kankinu?
Gyvenu —
Kad verkiu naktimis paslapčiom
Negirdėjai,
Tik matei, kaip rytais
Atsigrįžus į saulę
Juokiuos.
Kas griežčiau benubaus
Nei gegužį apglėbęs rugsėjis?
Imti maža jėgų,
Na, o labdarai būtį kas duos?
Puodų fronte tyla —
Paskutinis dubuo išlaižytas.
Kvietimus varto tie,
Kas doros mano kūną pietums.
Dieve, kaip pavargau,
Nemaldausiu gyvenimo kito.
Susirinko visi, bet jau nieko neleisiu vidun.
Apmaudu? Anei kiek —
Ramų poilsį lyg ir uždirbau.
Net suprasti sunku,
Kam skubėjimas,
Kam šurmulys?
O ant ūglių žalių
Tik rasa, bet ne ašaros virpa.
Gyvenau.
Dėl akmens —
Užsiliktų kad skaičiai keli.
Išeinu be sudie,
Taip, kaip patys mažiausi išeina,
Kaitriai degs sąsiuviniai
Su likučiais svarbių man minčių.
Kai pradėsi gyvent,
Nė neklauski ggyvenimo kainos —
Už saldžias minutes
Gausi grąžą vargų ir kančių.
Pasiruošk, skruzdėliuk,
Šapų krūvą jau paruošė Dievas.
Vis kita pamaina,
Vienas griauti, o kitas — statyt.
Kaip žvaliai ir linksmai
Apie būtį jauniklis užgieda,
Tuo sunkiau ir slopiau
Nuolat bambančio senio klausyt.
Žmones jungia jausmai,
Išminties neatstumsi — išloši.
Rinksi savo gumbus,
Ar stebėsi, kaip griūva kiti?
Netingėk pasilenkt
Prie karšinčiaus visai jau sukriošusio —
Sužinosi gal tai,
Ko atrast negali akmeny?