Žinau tikrai — aš dar neišprotėjau,
Nors vasaros ir buvo per mažai.
Tik širdį kandžioja ledinis vėjas,
O veidą talžo man lietaus lašai.

Nesu tikra, kad vėl čionai ateisi,
Gal siluetą kito ten regiu?
Sustoji ir į praeitį žvalgaisi,
Jautiesi svetimas net tarp savų.

Tikrai žinau — dar neišaušo rytas,
Kuris rytojų iš esmės pakeis.
Užvertos durys? Langas pradarytas
Į neviltį įpult kol kas neleis.

Žinau tikrai — aš dar neišprotėjau.
Nors nežavėjo niekada žiema,
Rytoj pasikinkysiu šiaurės vėją
Ir skrisiu.
               Man patinka vienuma.