Ateina laikas išsiskirti
Su savo rožine dvasia. –
Jaučiu, kaip sielose suvirpa
Ir tyliai gęsta mumyse

Tas baltas Amžinybės pradas,
Apakinęs mus sopulys...
O kelias į Golgotą veda,
Kur nuodėmių kraupus kranklys,

Jau smailą snapą išgalandęs,
Į Kryžių aštrina nagus.
Derlingas laukas, o – balandos!
Ne Rojus – perskeltas dangus

Kalvų viršūnėse aptemsta,
Žaibai žegnojasi erdve...
– – – – – – – – – – – – – – 
Ir viskas bus, kaip buvo lemta!
Todėl ir meldžiame Tave

Dar pakeliui
Golgoton...

1996