Karalienė Žalia –
                        dar tokia jauna,
pirmą kartą – Pavasario sostan;
ir jos svita žalia, pienių saulėm puošta,
gintariniais žiedais taką klosto.
 
Dar tokia nedrąsi –
                         virpa šydas skaidrus
šviesios žalumos austo grožio;
amžinybės dangaus ir viltingo žmogaus,
žemės paslaptis klausosi godžiai.
 
Menės durys plačiai
                         Karalienę pakvies,
kris ant Žemės jos žalias apsiaustas –
išmintis ir branda, ir gyvybė nauja
Karalienės ranka atnašauta.
 
Žalią tylą nutraukt
                           paukščių choras skubės
giesmininkų balsais prisakyti;
gintarinė karūna Saulės palaimą skleis
sutemų  nirtuliams išsklaidyti.
 
Gintaro žirginiais
                           beržo meilė kalbės,
ir svaigins lietumi pirmas griausmas;
deimantine rasa žalios pievos žėrės –
purpurinio saulėlydžio džiaugsmui.
 
Karalienė Žalia,
                           Tu – Čiurlionio gaida,
jo simfonijų mūza, sonatų ir fugų šviesa;
Sutvertajam pasauliui – Allegro–Andante–Finale –
vilties gintarinė banga.
 
2014-04-14