Gyvenimas šešėliu praslinko,
paliko atokvėpis gilus,
praeidamas mojo savom spalvom
tarsi vaivorykštė
paberdama lietaus lašus.
Niekas nepradingo, neišnyko,
siela surinko trapius karolius,
vasaros pynė savų žiedų vainiką,
o dingstančius tolius akimis stebi.
Laiką nusinešė vėjai —
minutė paliko vienintelė viena,
ar visas gyvenimo spalvas palytėjai,
kada švito ryto žara...
Liko atokvėpis — sielos ramybė,
išplaukusi iš numintų takų,
laiko surakinę tavosios vertybės —
esi menka dalelė naujų laikų.