Man paliko dainos lyg netyčia
Virš bedugnės rugiai plukdę auksą.
Prie altoriaus - į Tavo seklyčią
Sugrįžtu, o po to vėl keliausiu
Ten, kur vėjas pabudina sapną,
Kur suvirpa pavasario skėtis...
Tu tyli, priekaištauji - palauk dar. -
Aš dainuoju - nėra jau kur dėtis - - -