Vakarinių žibintų šviesoje maldauju, paliki mane.
Palik ir išeik! Užtrenki duris...
Prašau aš tavęs, daugiau nebegrįžk.
Ateini kaip didvyris išdidžia mina,
Leidi mylėti, bučiuoti tave.
Bet baigiasi šis svaigulys, išnyksti tu lyg tikras bailys.
Nenoriu aš žaisti daugiau su savim –
Mylėti, nekęsti, gyventi viltim...
Laimėjai, tavo dangus, tavo gyvenime manęs nebebus.
Kaip atėjau su pavasario šviesa,
Taip išeinu su pirmąja šalna.
Švęsk sau gyvenimą toliau,
Savo rolę tavo gyvenime aš jau baigiau.
Pravėrus naujo pasaulio duris, tyliai sušnabždėjau:
– Galėjai turėti ir džiaugtis, bet tu tikras kvailys...