Išbarstai galimybes atsiknojusias pleiskanom,
Kai besenstant sklerozė ima brūžinti šepečiu
Ir suprasti sunku – tu supančiotas? Laisvas?
Ko ta siela kaip dumplės tai traukias, tai plečiasi?

Svaiginiai ne euforijos – nuo subliūškusių plaučių,
Nes po lašinio sluoksniu tingi diafragma.
Užrūdijusiom stygom ne rujojančiam bliauti – 
Paskutinį išleisti netikusį kvapą.

Šveisk nešveitęs sutrintą, suglamžytą skudurą,
Tu – tik žirnis pūslėj, ko tampai vargšę odą?
Net jei stversiesi jauno lyg skęstantis plūduro,
Besivydamas jį greitai griebsies už šono

Ir lekuosi it grobį vejojęs skalikas,
Nasruose neparnešęs nė dalginės plunksnos.
Pasakaites vaikaičiams dalinti dar liko
Ar sapnuoti jaunystę užsnūdus paunksnėje.

Reikia žvelgti plačiau. Kaip, jei akys apžilpo – 
Net vidurdieny savo nuo priešo neatskiria?
Jau manei, kad uždirbai – kad sotu bus ir šilta?
Kaip skaudu, kai it šiukšlę į pašalį paspiria.

Toks pasaulis – jisai nesigaili silpnųjų.
Tol esi, kol gentainiai tavęs nepamiršta.
Argi daug tarp gyvenusių tų, amžinųjų,
Kurie Giltinei atkiša didįjį pirštą?