Žvelgi į tolumas, laukų baltasis berže,
Sakyk, ką jų platybėje matai?
Gal priešas pro giras tamsiąsias veržias,
O gal tik paukščių grįžtančių pulkai?
 
Dangus apniukęs, debesys pajuodę,
Širdy ir man kažko šįryt baugu,
Tai tik pavasario, ne rudenėlio gruodas,
Gal viskas bus gerai ir bus šviesu.
 
Dievulis duos, išeis žmogus į darbus,
Į rankų jo belaukiančias dirvas,
Šio meto dienos visos tokios svarbios,
Būtų gerai turėti tik gražias.
 
Kai blindės nužydės, pradės žydėti sodai,
Ir tavo šakos žaluma nukris,
Aidės lakštingalų giesmelės vėlei kloniais,
Kada į ievą baltąją sugrįš.
 
Žvelgi į tolumas, laukų baltasis berže,
Su vėju skrendančiu kalbi,
Prašyk, tesklaido debesis ir žydrą gelmę
Išvysta žemėje visi.