Mažyčiai klevo lapeliai
taip tykiai ir vangiai skleidžias,
švelnučiai skambantys varpeliai,
į žmogaus sielą beldžias.
Pajusi, jog ir tu pabundi,
pažadinta želmens kvapų,
šiltu saulės spinduliu žaisi,
klausydama varpelių skambių.
Žiemos garsai nutols, nuaidės
nusinešdami nejaukią būtį,
tu išvysi akis pavasario gėlės
ir žemės atodūsį tylų, lengvutį.
Nors trumpam pasiliksi dar čia,
atgimstančios gamtos glėbyje,
skruostu nuriedės ašara slapčia -
nuėjusi žiema – randas savastyje.
Žiemos nueis, pavasarių gausės -
jie plauks ramaus potvynio nešami,
nepamatysi paskutinės medžio rievės,
nes tu suaugai su jo kieta šerdimi.