Tik ievų sauja oran — ir nušvinta,
Nereik spėlioti nieko, kas nutiktų.
Švelnumas tyro dvelksno — tavo pirštai
Nuglosto ilgesio sapnus laukimu.
Tie kimūs žodžių žingsniai bėga bėga
Į sakinius kantrybės pasisemti.
O sapnas baltas tartum šviežias sniegas
Prieš nubudimą ima skaudžiai gelti.
Bet tas gėlimas laumžirgio sparneliais
Net nepakilus atspindžiuos ištirpo,
Lyg kas paliestų vaikiškais delneliais,
Vienu ritmu dvi paukščių širdis virpant.
Nereik spėlioti nieko, kas nutiktų,
Tik ievų pūgos dūžta mano saujon.
Tie rišlūs žodžiai — rodos, viskas tikra,
Bet niekas neprasideda iš naujo.