Nors po vieną vėjas laužė ir genėjo,
nors po vieną mindė, Paganini,
nors po vieną smuiką Jis įdėjo
kam į sielą, kam į ranką mums medinį.

Kam jis demonu, kam Viešpačiu raudojo,
kam dejavo stygos amžinos pragydę,
kam dangaus šviesų lietum dosniuoju
jis dienas ir prieblandas užpylė.

Muzika dienų ir laiko šokis
sielą vėtroje klaikioj šokdino,
nesulinkti ir negriūt jie kantriai mokė
amžių gatvėje slidžioj, ledinėj.

Nors minia ilgai tau plojo, Paganini,
kolei smuikas tavo jai dejavo,
o kiti nūnai skausmuos tave atminę
ims vėl tavo smuiką tarsi savo.