Prieš nubundant — švelniadelniai
atsitraukiantys sapnai...
Tu, saldžiakarte, žinai:
jei nubustum vėl šalia,
ašaras nubrauktum švelniai
rytmečio servetėle.

Aš (ar aš?) turėčiau graužtis
dėl gajosios atminties
su užstrigusiu „delete“?
Kad nėra kam nuvalyt
skausmo žybsnių patirties.
Nei prasmės, nei durų laužtis...

Tebūnie... Vėl naujos žolės
kloja tai, kas neprasmenga.
Kad ir kiek laike nutolęs,
vėl žvelgiu per mūsų langą,
kur tai lietūs, tai saliutai...
Skambina kažkas. Ar tu tai?