Mano mažam miestely vasaros buvo karštos, 
Asfalto nebuvo, tik kelias duobėtas.
Už kelio takelis prie ežero vedė.
Auksinius ir paprastus karosus ten gaudžiau
Botagėlio ilgio meškere.
Ją broliai padarė savo vienintelei sesei.
O medžiai aukšti ten augo, 
Laipiojau viršūnėm su kaimo vaikėzais, 
Irokėkėzė buvau — ne mergiotė.
Paskui tik suaugau, kokių penkiolikos, 
Kai šokiai parūpo ir vaikinai 
Su pūkeliais virš lūpos, atseit ūsais.
Bučinio pirmo ilgai aš laukiau, 
Fui, kaip ten bučiuotis lūpom į lūpas, 
Dar blogas kvapas iš jo burnos įsigers, 
Juk bernai būna taurelę  „ant drąsos išmetę".
Mano mažam miestely buvo krautuvė, 
Ten pirkau kedro riešutus 
Ir paduškėles čiulpines — toks gardumėlis.
Viską svėrė pardavėja Žvilė.
Na Živilė, bet mes vadinome dzūkiškai.
Dar buvo mokykla ir bažnyčia, 
Punktas ambulatorinis ir vaistinė.
Viskas čia pat, ranka paduoti.
Bet svarbiausia tai ežeras šventas, 
Net miestelį Šventežeriu vadino.
Pats gražiausias pasauly pavadinimas, rodės.
Tam ežere, pagal seną legendą, 
Kunigo rogės įlūžo ir dugnan nugarmėjo
Su visais sakramentais.
Dabar miestely man liko tik kapinių kalnelis 
Su artimųjų kapais.
Galėčiau dažniau juos lankyti, mintiju, 
Juk pro šalį važiuoju.
Bet ir mano gyvenimas jau į antrą pusę pakrypo,
Vis teisinu save.
O miestelis mano toliau gyvena savo margą gyvenimą.