Mūsų planetos poliai – du:
palaipsniui nuo kepinančios saulės iki ledų,
o kaip žmonijos gyvenimas sutvarkytas,
gal panašiai, kaip duonos kepalas suraikytas?
Aplinkui gaubia perkepusi juoda pluta,
kartais blyški, lyg karštyje nepabuvojus, neiškepta —
kas dėl riekelių — priklauso nuo mūsų pačių —
neišmokom raikyti iš kaimynų vokiečių.
Jų duonelė taip plonai suraikyta,
jog norisi imti ne vieną, o dar ir kitą —
lietuvių akys ekonomiškai nesočios —
išmokom raikyti storai, kada
duonelė buvo pigi pas bočius —
Dabar nesvarbu, svirnas pilnas ar tik pelės bėgioja,
iš pilnojo duonelė astronomine kaina dominuoja,
tad ką daryti, jei vargšo kišenė kiaura —
kaip paskanauti — ji buvo, yra ir bus šventa.
Apie duonelę galima daug rašyti —
lietuvis be pienelio negali ne kąsnio nuryti,
nors riebalų mažėja ir pienelis liesas,
pinigėlių duoklė už jį storiausias litas.  
Net „prabangias“ išsuktą pasukėlę ir išsunktą išrūgėlę
iš užmaršties, mirusiųjų prikėlė —
sovietmečiu jomis maitino kiaules, paršelius —
verslininkai surenka iš jų pilnus kapšelius.
Pensininkų, bedarbių didžiausia ES gauja,
o ir kišenėse pas juos švilpauja vėjai bene —
skaičiuoja: ką pridėti prie prabangios duonelės,
o nuo pasukėlių tik suplonėsi, tai prisimena senolės.
Jei dar įbersi šaukštą sėlenų šiurkštokų,
pilvas nenukars, nesustorėsi ir širdelė nepatirs šoko —
sotumo jausmas — „dangiškai" nuostabus,
lyg būtum sušveitęs du paskrudintus paršelius.
Tad nebūsi girdėjęs žviegesio gailaus ir,
deja, grūdeliai taip pat nekrenta iš dangaus,
mėsytės gamyba visiems suprantama ir aiški —
gamybininkų sąžinės pro mėsmalių gausmą negirdi...
Štai lietuviška pensininkų dieta nuostabi —
deja, kažkodėl „akcijinių“ morkelių, bulvių neatrandi,
o jau aliejų kainos iki pat debesų —
ant ko išsikepti blynelį — yra makaronų sausų
ir avižėlių skani košelė — greitai išverdama,
nors kažkada tėvuko kumelė jomis buvo šeriama...