Sutaršiau tavo, tėviške, žydinčius plaukus,
sutaršiau ir žydėti daugiau negaliu,
žydras Nemunas jūron be perstojo plaukia
ir nuskęsta vilny jis putotų vilnių.

Kur nuskęs mano godos it varpos apsunkę?
Ar į akmenį kris, pamažu akmenės?
Kad į kalną įkoptų, į saulę šauks rankos?
Ar nusvirs taip žemai, iki kapo duobės?

Ar esu jau išėjus iš tėviškės amžiams negrįžti,
Ar sugrįšiu namolio it laisvės dainon,
Ar už rankos mane tarsi dukrą laikys ji
ir be perstojo šauks vis pareit Lietuvon?

Ar su Nemunu plauksiu į jūrą nuskęsti,
kaip lašelis nugrimzt ir jai ošt, ir dainuot,
ar jai rytdieną skinsiu už saulę šviesesnę,
ar išnyks ateitis tarsi laivas rūkuos?