Sapno fragmente pasaulio muzika užgroja,
Užmigdo viską aplinkui tie darnūs garsai.
Kaip gali paliest Silfidę, jeigu ji tik oras,
Kaip gali apkabint nėrovę, jeigu ji tik purslai?

Vakarais purpuru nusidažo purių debesų arkos.
Kai nieko neliks, reiks apie meilę rašyti kaip Petrarkai.
Vėjas vaitoja už lango – kaip žmogus, nes vietos neranda.
Ar kiši ranką į ugnį, kai iš liepsnos tau šypsosi salamandra?

Ar bandei apglėbti žemės dvasią?* –
Palietus tarp pirštų pabyra smėlis.
Vis ieškai ir ieškai, bet Eldorado nerasi,
Nesišypsos gražiais žiedais piktybės gėlės.

Viskas sukas ratu. Sunku rasti pusiausvyrą, ne tik rimą.
Viskas išslysta, bet vis tiek vienas vaikosi svają, o kitas – likimą.
Visi daug ko troškom, jau, rodos, turėjom,
Bet viską nugali mintis, jog mes vijomės vėją.

* Pagal viduramžių filosofiją – pasaulį sudarantys elementai (oras, vanduo, ugnis ir Žemė) bei juos įkūnijančios dvasios.