Vieną gražią popietę mūsų senbernis Vincentas Vargelis ėmė ir prisiminė, jog sėdi be darbo. Pirmiausia į akis krito ta neseniai į kampą įremta (kad visai neišsiskleistų) spinta, kuri visišai nepaisė mūsų seno krieno ekstrasensinių pastangų ir toliau sėkmingai sau iro. Nuolatos varstant duris, ėmė ir išklero viršutinis prilaikantis lankstas, todėl jos pradėjo žiotis lyg kokia nors rusiška armonika. Susiradęs kelias „jėzusines“ vinis ir kirvį, senbernis ėmėsi darbo. Kad spinta nebesižiotų, Vincentas sukalė jos viršų vinimis, o dugną pritvirtino prie grindų. Bekalant senas bernas maždaug kas antrą smūgį voždavo pro šalį, nuo ko baldo šone prasikalė kumščio dydžio skylė. Kad vidun nepersikraustytų pelės, ji nedelsiant buvo užkišta kandžių suėstomis kojinėmis. Po to patį lankstą perkalė dar viena tricole ir, uždaręs duris, nustebo: geras galas vinies kyšojo fasadinėje spintos pusėje. „Labai tiks, – apsidžiaugė viengungis, – jei kada prigužės daugiau svečių. Kai spintoje drabužiai nebetilps, juos bus galima sukabinti ant šitos vinies“. Vis dėlto šio sumanymo labai greitai teko asisakyti, kadangi krypuodamas pro šalį senbernis vos neišsidūrė akies. Įtūžęs pasičiupo kirvį ir atsikišusią vinį vienu širdingu smūgiu užlenkė.

Neapykantai viniai atslūgus, Vincentas griebėsi invalidės bekojės taburetės. Radęs už vonios nukištą ketvirtą koją, nutarė ją „atstatyti pareigose“, tad su likusiomis trimis surišo stipria virve, dėl viso pikto suraitęs jūreivišką mazgą. Po šios operacijos vargšas krėslas tarsi susirgo jūros liga – atsisėdus ėmė krypuoti į visus šonus. Kad nustatyti baldo patikimumo koeficientą, pensininkas suvargėlis nutarė užsirioglinti ant viršaus. Ir, kaip bemat paaiškėjo, visai nemotyvuotai – taburetė po jo kojomis iškart virto malkų krūva, o ant šakalių sudribęs Vargelis patyrė, kad vinies dūris pasturgalin žymiai skaudesnis už švirkšto. Išsigandęs galimos infekcijos, Vincentas susirado bonkutę ir pusę jos sutrynė į sėdmenis. Na, o antrąją pusę dėl viso pikto sukliukino skrandin, savo kailiu patyręs per kūną perbėgančių skruzdžių basas pėdutes. Tada surinkęs šipulius senis palydėjo a.a. taburetę į jos paskutinę kelionę šiukšlių konteinerin. Čia jo laukė malonus siurprizas – kažkieno išmesta medinė įpakavimo dėžė. „Uždengsiu medžiaga – taburete pasitarnaus ir niekas nieko nesupras, ant ko sėdi“, – patenkintas savo sąmojingumu nusišypsojo senbernis.

Namo Vincentas grįžo tarsi du zuikius vienu šūviu nušovęs medžiotojas – atsikratęs nereikalingo rakando ir originaliai atnaujinęs virtuvės baldus.

Voldemaras Zacharka