Aitrios mintys kaip dūmai į dangų
Nebekyla — vis leidžias į pažemę.
Anei vienas nesmilkstam prie lango,
Pro duris tą, kurs šildo, išraginę.
Tarp tylos sprogsta šūksniai gerklingi,
Atsigręžti nerūpi išpėdinant — 
Prakeikimas į nugarą sminga.
Kas į sveistą sumuš vargo grietinę?
Vienas kitą šaukšte skandiname
Ne dėl prizo, greičiau gal iš įpročio.
Jau ne asmenį kaltinam — giminę,
Kibirkšties kad įskelt nepavyko.
Ir tik dūmais tirštais tenka sprengsėti,
Prisiminti besistengiant juoką.
Nieks nesakė, gyventi kad lengva,
Bet su priešu kaip likt, neišmokė.
Iškentėt? Ištylėti? Kiek galima?
Pagrindinis, matyt, šitas klausimas.
Gal manai — mūsų lieptas be galo?
Gal su klumpėm į dangų teks kraustytis?
Prisiglausčiau, bet žvilgsnio botagas
Per atstumą įspėdamas šmėsteli.
Už nemeilę atkeršyti maga
Daug labiau, nei už garbę nuplėštą.