(Lietuvių tautos dainiui Maironiui)
 
Pamilom Lietuvą dar tavo apdainuotą,
Senąsias jos pilis, žemčiūgus ir rūtas,
Dangaus žvaigždynus, rodos, Dievo žmogui duotus,
Dubysos krantuose nubėgančias lankas.
 
Kai kilome su Sąjūdžiu, girdėjom tave šaukiant —
Pirmyn į kovą už tėvynę, už brangią žemę Lietuvos!
Pažinome — esi kartu, kartu nušvintant lauki
Po priespaudos nakties vėl saulėtos dienos.
 
Žadėjome — nešime jos kalbą, garbę ir senovės
Didvyrių vardus per žemę išdidžiai.
Jeigu atsilaikėm, jeigu neišrovė,
Augsim savo žemėj ąžuolais aukštais.
 
Laikas bėgo, keitės, ir pažadus pamiršom,
Vilioja aukso šaukštai, akina valdžia.
Vieni gi nuo Europos spindesio apgirto,
Kiti su lenkų ponais derasi slapčia.
 
....................................................
 
Pažaliavęs varis Poeto skruostais bėga...
Gal tai ne nuo lietaus, o dar didesnio skausmo,
Kad veriasi žaizda, kaip prakeiksmas, kaip gėda,
Kad šaukiančios tautos ir vėlei nieks neklauso?
 
Parduoti gviešias žemę, išmainyti Litą,
Prie jų lietuvių kalbą iš dainų išguiti.
Jei koks poetas dar kažkur muziejuj liko,
Bus greitai pamirštas ten, sendaikčių kamputy.