kiek dar metų išbūti lyg visiškai nieko nebūta
šilko siūlų užsiuvusių lūpas
užuolaidų brūkšnio
rėme lango tamsaus ne nelaukiu
visai
gal truputį
ne skaudžiau negu kąstų į skruostą rujojanti musė
prisipildė tylos visos kertės ir sunkias pro sienas
neišlaikiusios sprogs laiko užtvankos
laikančios ritmą
regis šimtmetį jau pragaištingai vienodą vienodą
lyg panirus po vandeniu glostyčiau mėlyną stiklą
apgraibom atspindžiais purpurinių žuvėdrų
nelyja
šlampa žvilgsnio žibuoklės bet jau
per vėlu pripažinti
atiduot tegaliu šią akimirką
trūkstančią giją
palinkėjus lyg pasakoj
būki
ilgai ir laimingai