Išmokyk mane jausti,
Sugrąžink man sparnus,
Didelius, kaip laisvo jūrų paukščio,
Stiprius. Bet to jau nebebus,

Nes tyli šaltos dienos susirinkę,
Tyli ir dangaus skliautai.
Nemačiom sugrįžta maldininkai.
Sugrįžta ir jausmai. Negi nematai,

Kaip linkui dangaus pakyla aidas,
Kaip nukrenta baltam rūke?
Praeitis dar nieko nepaleido.
Užgęsta diena ne tokia.

„Išmokyk mane jausti“, –
Prašo širdis bežadė.
Paleisk į laisvę paukštį
Gyvos svajonės veidu.