Odos liniją brėžia tyla, paveikslėlyje sniegas,
Na ir kas, kad šviesu, tirpsta lūpose šaltas skiemuo,
Šitiek laiko žiema aklina sielos vyzdžiuose miega,
Ledo įlankos godžios neparveda žodžių namo.

Nuskalautas dangus dar atspindi aštrėjantį žvirgždą,
Skyla vėjo pluta ir subyra į skaudančius mus,
Pumpuruojasi debesys, delno akivaras tirštas
Vėl išduoda glamonę, gesindamas ledo sapnus.

Pakartodamas kelią į ten niekada nebegrįžti,
Tai sekundžių nuodai į arteriją laša per greit,
Kad suspėtume būti, kol dega spalva vakarykštė,
Kol nedalomos raidės prasiveria sniego koriais.

Nesaldu, tiktai šalta, ir skonis nejautriai kartojas,
Laiko plokštumai skylant į delnus aitrėja vanduo,
Miršta bitės, įšąlam lig dugno į kitą rytojų,
Mūsų pėdas apskundžia paklydėlis nerimo šuo.