Sarkastiškas juokas skrodžia
Tylą.
 
Vakar namus pasiekė
Žinia.
Daug žuvusių.
Arba nedaug.
Priklauso nuo to,
Ar jauti, ar ne.
Žmonės nori mylėti,
Mylėtis.
Kalbėti.
Klausyti.
Juoktis.
Apkabinti.
Prisiglausti.
Tie patys žmonės
Šauna į kaktą
Kitam tokiam.
Apsimesdami herojais.
Ir tik tam, kad apsiseilėję nuo juoko
Nevispročiai
Skambėtų tyloj.
 
Žiūriu į dangų.
Šiandien jis mėlynas.
Rytoj raudonas.
Žmogus – individas.
O žmonių krūva – bukapročiai.
Ir nėra kam skųstis.
Nei jiems, nei man.
 
Pasimelsti į dangų.
Kad šiandien duonos turėtų
Tie, kuriuos myli.
Nes ateis rytoj individų herojų bukapročių
Šutvė.
 
Ir tas juokas skambės istorijos puslapiuose.
Ilgiau nei gyvenom.