Virš žemės, virš arimų,
Apdainuotų tūkstančiais posmų.
Lyg virš nespalvotų komiksų palinkęs,
 
Aitvaras be prieraišos žmogaus,
Su nemiga akyse, nevairuojantis savęs.
 
Karštas oras srautu neša, kilsteli.
Pūsteli ir vėjas.
Tįsteli už uodegos trauka,
Gravi-gravitacija.
 
Taip kankinamas nepastovumo,
Saulės karščio, nuodėmių, pas Dievą noro,
Abejojimo paties esybe —
Sklęsti bando.
 
Prancūziškų raguolių kvapo pavijum
Jį burtais neša.
Burtais, burtais neša.
 
Į kepyklos krosnį trenks
Ar į storą pilvą
Tarp spūsties besočių,
Prie prancūziškų raguolių deivės
Kosinčių.
 
Mmm — raguolis.
Čepsi, čepsi ragaudami.
Trupėdami byra iš pilnų glėbių į
Neskraidančius maišus.
 
Pilnus glėbius
Pilnais maišais
Į pustuščius namus
Pas puspročius vaikus.
Neskraidina,
O ridena padangom per perėjas
Ir invalidų parkingą.
 
Bet aitvaras — ne humanistas,
Siela — skiepą gavusi
Savižudybės.
 
Į prijuostę nusileist pas neprancūzę nepavyks,
Jį vadelioja Dievas — kaip kvailys.
Net ir prie kojų. Non.
Tik po balkonu. Oui!
 
Suk laimės ratą,
Aitvare!
 
Bandyk dar kartą,
Aitvare!
 
 Daryk ką nori,
Aitvare.
 
Niekam tu nerūpi,
Aitvare
Aitvare
Aitvare.
 
Raguolių!