Tai tiesa? Tu šokai su velniu? Jis man gyrėsi palaižęs tavo aptekusį prakaitu skruostą... Nepajutai? Nejaugi? Girdėjau, su Dievu susipykai ir užtrenkei prieš nosį duris. Kodėl? Gerai jau, jei nenori apie tai kalbėti... Nejau tas pragariškas, bekūnis vėjas tą vėlų vakarą į tavo akis susigėrė? Gal į jas nuklydęs, nebemokėjo ištrūkti, įkvėpti? Vadinasi, jos panašios į šulinį. Atsakyk, juk vėjas nemoka skęsti. Tai tu atėmei iš manęs rudeninį vėją? Kodėl pasičiupai ir išsinešei? Tą laidotuvių atmosfera spinduliuojantį vakarą mėnuo pasipudravo pelenų spalvos danguje įkalto, perbalusio veido odą... Matei, tada visas sidabriškai švytėjo? Ne? Kaip galėjai nepastebėti, tas neturintis pastovios formos veidas be akių ne taip dažnai pudruojasi. O kuo man beliko stebėtis, grožėtis, kai besiplakantį tarp miesto centro mūrų plevėsą vėją, lašais apkibusį nuo sultingų debesų, tu išgėrei, sutraukei kaip storas siurblys? Tik lašus palikai. Tarpais apsinuogindavo ilgos gatvių nugaros, vandens skalaujamos, atrodė, siauro grindinio kūno gabalėliai plaukioja, o ne vanduo murkdo... Bet tu nematei, gaila,  tavo akyse juk vėjas apsigyvenęs. Tačiau palauk, dar apie lašus. Matei, kaip jie moka šokinėti? Atsispiria nuo kietos savo mirties lygumos ir paskutinį kartą strykteli? Argi neįkvepia? Ko tyli? Skauda? Suprantu, kad skauda, kai teškiasi veidu į asfaltą, bet jie nekraujuoja...  Negyvi? Žinoma, kad gyvi! Pažiūrėk, kaip jis šokinėja, kaip gracingai bėga, varva, visą save tempdamas paskui.  Žinai, kas gražu? Klausiu, ar nori išgirsti? Lietus niekada savęs nepalieka, tie lašai beribėmis, bet plonesnėmis už siūlus rankomis susikabinę iki neateinančios mirties ir nesamo gimimo. Ar kada tai pastebėjai? Kodėl neįdomu?

Matai, kokia didi gyvybė? Ar kada susimąstei? Ne ta milžiniška, kuri visą žemės rutulį apjuosusi, o ta, kuri gyvybe naudojasi. Kvaili tie, kurie visa tai vadina negyvąja pasaulio dalimi. Toks gyvas žmogus esu tik dabar. Trisdešimt sekundžių. Štai, jau tvaksi tai, kas baigiasi. Dvidešimt aštuonios liko, o kiek praėjo? Siaube, kiek praėjo! Per daug ar per mažai, taip ir nenusprendžiau... Ne, neužsičiaupsiu! Noriu dar kartą pamąstyti, vėliau to nereikės. Taip, žinau, kad tau nusispjaut viskas, tik žiūrėk, kaip gamta mane paskutinį kartą nori pradžiuginti? Nešvokšk ir neširsk! Noriu tylos. Mano mintys manęs neklauso, dar niekada nebuvo tokios judrios, o kiek galėjo taip kirbėdamos padaryti? Galėjo žemę užtvindyti! Įsivaizduok, iš skylėmis išberto dangaus žodžiai kapsi, ima byrėti iš prakiurusio, išsižiojusio skliauto ir sminga į žolę, įstringa tarp medžių šakų, plūduriuoja ant vandenynų, drebiasi ant žmonių galvų... Nejuokink, neužsigaus, žmonės nejaučia. Niekas nejaučia tiek, kiek dabar galima jausti.

Neaiškink, neskubėsiu, dar turiu dešimt sekundžių. Ką? Ir kodėl tau atrodo, kad aš išgėręs? Bepročių nebūna... Taip, aš liežuviu šlaviau orą ir bandžiau lyžtelti lašų. Kvaila? Jei krenta, vadinasi ne kvaila. Ne, aš nesusipykau su savimi, aš gimiau jau nesutariantis. Tylėk! Man kažką sako. Liko aštuonios sekundės... Aš stoviu, dar niekada taip tvirtai nejaučiau kojų. Matau, kaip pinasi ir viso laiko katile kunkuliuoja prisiminimai, garvežiais atpūškuoja. Pameni, kaip mes susipažinom? Štai, pažiūrėk, ir neprunkšk. Aš žinau, kad tau visa tai įgriso, bet jau nebeilgai kentėsi, liko šešios sekundės. Tu juk laimėtojas, tai bent iš mandagumo patylėk, tokią akimirką orumo neprarask. Tą vasarą aš žliumbiau... Tik neraukyk nosies, nėra laiko sentimentams!

Visgi nesusitaikėm. Aš nebegalvosiu apie tai... Beje, jauti, koks kraujas šiltas? Ne? Kaip galėjau užmiršti. Kaip tu galėjai apsiašaroti? Ką sakai? Negirdžiu. Pasaulis? Kuo jis čia dėtas? Nemanau, kad jis dėl to kaltas, jam net neįdomu. Mes niekada nedraugavom, tik apgaudinėjom. Mes skirtingi nuo prigimties. Tu visada nori baigti, o aš visada nežinau, ko noriu. Pasaulis negražus, kai tavy netvarka. Tačiau galiu pripažinti – jis nemėgsta gražintis ir prie veidrodžio staipytis. Akliai nelaimingi? Gal...  Koks šaltis, jauti? Ar kada pagalvojai, kad šviesa – tai užguita tamsa? Sakai, savanaudiška? Neperdėk, visi egoistai, pažiūrėk į save. Be šviesos viskas juoda, vadinasi... Ko taip šnabždi? Jau laikas eiti? Turiu keturias sekundes?

Vakarėja ir jis išeina. Jis jau susidėjo į kišenes žvaigždes, išgėrė lietų, paspyrė vėją, nudėvėtais batais išmindžiojo žemės įvairialytę odą, pasikabino ant kaklo saulę ir atsikando mėnulio, nes kai kas nesutaria ir nesutars visados, tik dabar galutinai buvo nubrėžta linija ar užmūryta sienoje skylė, ir dvi skirtingos jėgos nori persiskelti. Štai jis bėga, neaukštai, virš galvos, įsiūtas danguje saulės gniužulas, raudonu sirupu apipiltas, o dangus tarsi  pagarbiai atidavęs erdvę šitai prisirpusiai ir patryškusiai uogai, kuri jau turi kristi už horizonto.
— Dvi sekundės, — sušnabžda jis. Pro jį plaukia neaiškūs pastatai, boluojančios beveidžių žmonių minios, nebyliai praskrenda dviračiai, aplinka susilieja į vientisą, bele kaip nutepliotą peizažą, o giliai, kažkur viduje, kažkas pulsuoja ir plėšosi. Jis neaiškiai girdi savo alsavimą ir sparčių žingsnių kaukšėjimą, jūros švokščiantį balsą, tačiau mažos ausų burnelės tiesiog susiurbia smegenų vingiais čiuožiantį čaižų kiro krykavimą. Jis jaučia judėjimą, bet dabar tik kūno, mintys jau šokuoja ant debesų, jos grimzta ir smenga kartu su pasauliu. Tik kiras, tai zujantis virš šiąnakt švelnių vėjo rankų glostomų jo plaukų, tai sukantis ratus rausvo dangaus ryškume, pamažėle lesinėja jo sielą, tas paukštis taip mosikuoja savo baltais sparnais, lyg iš proto lėkdamas... Žmogus lipa ant tilto turėklo, stipriomis rankomis keldamas kūną, išsitiesia, pažvelgia į saulę, giliai įkvepia nuo jodo prisunkusio oro, ir pasvirdamas į priekį žengia žingsnį.
— O Dieve! — pakėlusi akis suspiegia moteriškė, tik pradėjusi eiti Palangos tiltu pasileidžia tekina link apsiputojusio jūros kranto žemyn.

Tą dieną jis nemirė. Buvo ne laikas.