Lyg nudžiūvusio medžio šaknys
Ir krentantys lapai, blaškomi vėjo...
Man jau nebeliko nieko švento...
Praradau viską, ką turėjau!

Mano mirusios akys tavęs daugiau nebematys...
Išdžiūvusios ašaros ant mano veido
Lyg iki skausmo randus paliks,
kurie man visą gyvenimą tave tik primins...

Lyg vėl sušalusios tavo rankos paliečia mano veidą,
Bet šį kartą lyg per visą kūną
skersai pereina kažkoks nevaldomas jausmų alkis...
Dabar aš stoviu prie tavo kapo

Ir krentu kaip mažas vaikas ant kruvinų kelių...
Aš tik dabar supratau, ką praradau!
Aš tik dabar supratau, ką praradau!
Aš tik dabar supratau, ką praradau...