Dienoraštis, gruodžio 12;

 Privalau išsakyti savo siaubą... Aš gailiuosi savo veiksmų ir niekada nebuvau tokio blaivaus proto kaip šiandien. Nereikėtų galvoti, kad mano protas būna užtemdytas, viskas ką surašysiu bus tą vienintelį kartą atskleista tiesa, palieku dienoraštį kaip liudijimą buvusių įvykių. Tebūsiu teisiamas pagal įstatymus, bet tebus suprasta, kad ką padariau –  neišvengiama.

– – – –

  Tai buvo tik gilė. Nukapsėjo į kapišoną. Ne, kažkas buvo ir prieš ją. Galbūt buvo vėjas, lyžtelintis odą iki šiurpo. Paskubinau žingsnį. Kažkas tipeno šalia, kažkas šnopavo. Vakaras staigiai skendo miglose, kurių ką tik nė nebuvo. Žemę nuklojo debesys, minkšti neminti kaip sniegas. Cik, cik–  nagučiai daužėsi į asfaltą. Skubinti žingsnį... ne, geriau sustoti. Nedrįsau pažvelgti, šaltis spaudė smilkinius, kaustė žandikaulį, šiltas garas įsivijo į bendrą rūką. Sustingau ir garsas dingo.
  Atsisukau. Tai buvo tik balta, vaiduokliška kalytė.

   Ji nusekė mane namo, visada jos bijojau. Naktimis prabusdavau, o ji nuo minkštos pagalvėlės stebėdavo mane ir urzgė. Padėdavau galvą, sustingęs iš siaubo. Jeigu būčiau užmigęs, būtų perkandus man gerklę. Ji nemiegojo, stebėjo mane kaip nuolatinis sargas. Būdavau nesaugus, kol ji nepadėdavo savo snukučio ant letenėlių ir nepradėdavo murmėti, inkšti savo šuniškuose sapnuose. Ne, to malonumo nesulaukdavau iki paryčių, o tik užmigus, jau žiūrėk –  ji skrabena prie mano lovos su pavadžiu dantyse.
 
   Niekada nebuvau nei sportiškas, nei agresyvus, bet įsigijau beisbolo lazdą, dar peilių kolekciją. Ėmiau gausiai vartoti alkoholį, iš pradžių tik po truputį – nuo nervų. Ir pro kilnojamą stikliuką mačiau ją –  manimi nepatenkintą. Ėmiau daug keiktis, lyg ginčiausi tais prakeiksmais, kai ji tūpdavo šalia, laukdama, kad ką numesiu nuo stalo. Aš numesdavau – dėl viso pikto, dėl saugumo skirdavau po mažą duoklę –  po gabalėlį užkandos.

   Bandžiau ją išvaryti gražiuoju – užtrenkti duris, grįždamas iš pasivaikščiojimo. Nežinia kaip, vizgindama uodegą ji įveikdavo tą barjerą. Kartais išleisdavau ją vieną, tikėdamasis, kad jau negrįš, bet ji užsispyrusi tempdavo man pavadį. Būdavau priverstas, nuvestas į man nepažįstamas gatves – toli ji pajėgdavo mane nuklaidinti. Kartais bandydavau ją pririšti, kol pirksiu cigaretes. Žinojau, kad reikės grįžti tuo pačiu keliu ir vis tiek su savimi parsivesti, todėl tik kalbindavau cigarečių pardavėją, kad ilgiau nematyčiau to vaiduoklio.

   Vaiduoklio žvilgsnis skverbėsi man į akis, bandžiau ją kalbinti. Nebuvo atsako, šaltu veidu kaip ir bet kuris kitas prižiūrėtojas. Ne, tai buvo žiauraus plėšrūno snukis, ne bukas nesupratingo gyvūno žvilgsnis, o nepasotinamas alkis.

   Neiškenčiau kartą ją maudydamas panardinau, palaikiau iki paskutinio spurdesio –  neiškenčiau...
Išvilkau jos lavonėlį, aplink lašėjo nuo jos kailio, bet negebėjau pajusti gailesčio, išsitraukiau nepatogų kišeninį peilį ir nupjoviau jai galvą. Pjoviau ir pjoviau, striginamas ir įvejamas į kailį, į raumenis, kaulus. Po tokio ilgo darbavimosi žinojau, kad tikrai negyva. Suvyniojau į šiukšlių maišą ir išmečiau.

   Dabar buvau pasiruošęs grįžti į doros kelią. Ir tikrai grįžau, buvau padorus žmogus iki šiandien.

   Tik praėjau pro barą, stikle sušmėravo kažkoks kitas –  demoniškas aš.
Kažkas įkapsėjo į kapišoną, stipriai suspaudžiau turimą monetą kišenėje. Į žemę leidosi pirmas sniegas. Šalo, oda šiurpo. Kažkas šnopavo. Kažkas mane sekė, atsigręžiant dar baltai sušmėravo. Aš gyniausi iš visų jėgų, talžiau ir talžiau net užsimerkęs, nedrįsdamas pažvelgti į galvą, kurią dar leisgyvę pjoviau. Ir nežinau kaip atsipeikėjau –  tai buvo maža gal penkerių baltaplaukė mergytė. Jau net nespurdėjo, tik nejaukiai baltavo purvyne. Snaigės negebėjo jos pridengti, tik nusileidusios tirpo.

    Ne, tai buvo ne gilė, dygi blogio sėkla.