Ir išsiryškina išsipūtusio, smigsiančio plaktuko linkis užkonservuotos šviesos lempų akivaizdoje, ir akimirką visų akys priskrenta sekdamos jo griežtą ir nesustabdomai artėjantį daužymąsi, ir ausys užmiršta šalia sėdinčio teisingumą giedantį murmėjimą, choleriškus atodūsius ir elegantišką nosies šnirpščiojimą, ir jo širdis trumpam vėluoja, laukdama  sankryžoje nuklydusio pulso leidimo atsimušti į savo burbuliuojančio kraujo sklidiną raumenį, prisigėrusio perdozuoto adrenalino, sušilo oras, įkaito atmosfera, medžiai liepsnoja žalia ugnimi, šakų kauliukai čirškia, vandenynai verda, kaip sriubos žemės puoduose, ir kažkuriam iš prisiekusiųjų skrandyje ką tik visiškai ištirpo paskutinis piliulės sluoksnis, ir galų gale kokybiško medžio plaktukas pavirsta metaliniu kūju, besiskečiančiu ir besiskinančiu kelią pro šviesos apnuogintam fone pakilusias dulkių kolonijas, jis griūna ir kalasi į stalą, sužvangėdamas it geležinis monstras. Laikrodis jo galvoje muša valandas, jis isteriškai muša valandas, varnos klyksmas, jis nebegalėjo jo sugauti, į jį atsiremti, karksėjimas nutekėjo tolyn ir įsmuko į debesų prošvaistę, jo paranojiška kančia,  iki galo išdegusi, susikaupė pažastyse, aplipo kaktą, rankas, pėdas, krūtinę. Nuelektrinti nervų galiukai nebefunkcionavo. Jis privalėjo atsipeikėti. Ir taip praslinkdavo beveik kiekviena jo darbo diena. Blogis, jis yra prasikaltęs blogis. Jo akys pasiutiškai ieško salės liekanų, dar nuodėguliais kvepiančių griuvėsių, pasistiebusių liepsnų ant sienų ir lubų, atšliaužiančių kėdžių, jo plaučiai godžiai traukia kambario orą, oras pažįstamas, peleninėje cigaretės nuorūkos, jis dirstelėjo, ant sienos tas pats paveikslas, matyt, dėl gravitacijos svyravimų atpažįstamai nukrypęs, kambarys apibarstytas stalinės lempos ir televizoriaus iškarpytais šešėliais,  jis namie. Ir sukietėjusios rausvos apnašos drybso tarp marškinių klosčių. Raudonos nosies skylės.  Jam pasiutiškai pagailo balandžio be kojos, styrančio ant laukinės palangės krašto.
 
Rytas. Dar neišdžiūvusi nakties ramybė. Greta esančiame balkone tabaluoja kaimyno skalbiniai. Surūgusio dangaus dangtis nepastumiamas vėjo. Buvo galima įsivaizduoti  ant stogų matomas nuriedėjusio mėnulio vėžes. Po valandos sėdėjimo jis išėjo. Laiptai išbėgiojo,  vis mažiau, sustabdyti kojas ar patrigubinti laiptus? Kas jis toks, kad įsakinėtų laiptams. Nugulėtas kaklas, sunku nugręžti galvą, kodėl jis nepajuto nepatogumo anksčiau ir kodėl naktį, pamiršęs vartytis, nepakeitė padėties, pirštai trūkčioja pakeisdami vienas kitą, harmonija. Pilki ryto kadrai, šaltas dienos apšvietimas vožia į veidą savo slopios nuotaikos skarmalą.  Girgždančios daugiabučio durys sunkiai užsitrenkia.  Jis lūkuriuoja, lyg bandantis kibirkščiuojančiam ir dundančiam mūšio lauke susivokti kareivis.  Kelias nuo namų iki darbo batais išraustas, nutryptas iki kulno nutrynimų, persmilkęs fabrikų ir išmetamųjų dujų kvapais, kuriuos jis prisimintų net uždarytas į stipriausių kvepalų vienutę. Jis nepasiklys, ten nukirstas beržas, ten sudžiūvusi varnalėša, apleistas namas, eilė tvarkingai išrikiuotų ir švarių betoninių plytelių, bankrutuojanti užkampio kavinė, maža parduotuvėlė gatvės gale,  prilipusi prie didžiulio pastato nugaros, taip, viskas turi būti išlikę vietoje, nebent naktį praūžė neregėtų gabumų audra, padedama nusigėrusio dangų prižiūrinčio budėtojo, kuris vedamas smalsumo nupjovė mėnulį nuo virvės ir pavartė jį ant žemės keptuvės. Nikotinas sėda ant jo plaučių, pasupdamas pasišiaušusias smegenis ir pakutendamas spyruokliuojantį kūną.  Jis stengėsi nesapnuoti, visgi norėdamas, o gal dėl psichologinio išsekimo negalėdamas nemiegoti, jis privalėjo gerti migdomuosius, tai leido kristi į lovą pasiekus tokį negyvėlio lygį, kad atsikėlęs sugebėtų nieko neprisiminti, tačiau čia sapnai buvo guvesni, o jo sąmonė gerokai apiplėšyta, skylėta, virusas išplito per periferijas, dvasinius plyšius, emocijų duobutes. Visgi, išalkę sapnų košmarai, peržengdami tikrovę,  preciziškai perlipo į realybę.
Vėjuota diena. Sinoptikai klysta. Skrybėlės ir kepuraitės nunešamos ir atmetamos kitiems. Netoli jo darbo vieta. Santūrūs daiktai už vitrinų kelią pasitikėjimą. Aukštoje žolėje jo tyko prisiploję plaktukai. Tyko? Plaktukai? Jo batai mindo apspjaudytoms plytelėms galvas, jis nori dar stipriau jas įgrūsti į žemę. Kojų performansas. Plaktukas...  Teisėjo žandų oda nukarusi kaip senio ausys, ir jis žiaubsi krutindamas stambų liežuvį, jis nemoka šypsotis, gal slepia geltonus ir smulkius dantis... Jis storas, nutukęs nuo teisingumo... Teisėjo sulaižytuose plaukuose abejingai žvilga lakas, teisėjo nusidėvėjęs drabužis atsiduoda abejingumu ir brangiu odekolonu. Kodėl teisėjas išeina? Kur jo bausmė? Teisėjas turi sugrįžti ir paskirti bausmę. Teisėjas paliko ant stalo savo nuosprendžio kūjį.  Ir šitaip jis laukė, kol jį pertrėkš mašina, nukratys elektra, užgrius baldai, išdžius kūno vanduo ir jis ims kosėti smėliu,   įsmigs žvaigždė į kelį, nemiga nervus suvynios ir svies iš jų sulipdytą virvę, kurią stvers nesąžiningas žmogus, arba į palubę įsitvėrusi lemputė neištvėrusi įtemptos vergovės susprogs ir išvaduota ir koncentruota šviesa pasklis kaip gyvsidabrio lašiukai po akis ir apakindama raižys juodus hieroglifus. Žmonės jį nuteisė.  Drėgni ir nejautrūs pirštai liečia darbo stalą, jie klaidžioja paviršiumi, kaip gličios moliusko kojos, trumpa migla, kaip rūkas virš ežerų, ir nusvirusi galva, vėl užmerktos akys, kilnojančios raukšlėtos odos patalą, iš kurio negali išsmukti, vapėjimas ir pratrūkstantis inkštimas...

– O kur vyriausiasis teisėjas?! –  dingstančius žodžius apspinta į dokumentų spinteles atsitrenkusio šauksmo liekanos.

Darbo diena eina į pabaigą.

Vėsos liežuviai apsisuko aplink jo drėgnus pirštus.  Šlapios blakstienos, jo vokai turėjo linkti nuo ilgų blakstienų. Jo akys, lėlės akys, turėjo savyje apčiuopiamą kiekį graudumo, lašelį idealistiškos agresijos, ruoželį jaunatviško maišto, ir pirmykščio žmogėno aštriais nagais išgraviruotą antspaudą pasimetimo.
Laisvės alėja grūmoja soborišku pirštu. Antakiai griežtėja, jie nuožulniai slysta link nosies pertvaros, pakeldami uodegas, į jį žiūrima, šitas piktas, jis tiesdamas ranką užkliudę moters rankinę, rankinė plečiasi, ji negali ištiesti rankų ir pamosikuoti, atgyja jos užtrauktukas, įleidęs dantis į dirbtinę odą, šita moteris patenkinta, nors ji duše pernelyg manevringai slystelėjo skustuku ir jis nerūpestingai driokstelėjo, ir jos kraujas dabar dergia kanalizacijos vandenis,  jos pirkinių maišelyje niurkso naujų kojinių pakelis ir braziliškas vynas, bet moters elegancija erzeliuojasi, jis praeina, girdi įprastinius keiksmus, jos akys įsiremia į jo pakaušį ir šalta šakutė dviem ragais, ir ji ima šiepti dantis, kaip dėl mėsgalio į kovą stojanti tigrė, mugė, balionai, jų per daug, į teismo salę nepridera neštis balionus, teisingumas sprogsta, šita senutė, jau labai sena,  kas valandą netenka po milijardą atomų, kai ji nemato, jie virsta raudonais balionais, ji labai pyksta, pyksta ant jo, jam kratosi rankos, vėsos ir karščio sintezė, jis bėgo, rankomis patraukdamas žmonės, stengdamasis išvengti akistatos su jų tiesą spinduliuojančiais veidais, iš tiesų jis sliuogė, klampojo seklia ir tiršta betono upe. Kas tai? Fatumas? Ar apytamsis balaganas galvoje taps švytinčia ir nedaloma tvarka? Jis bėga šliauždamas, lėčiau už sraigę, lėčiau, kodėl žmonės nebesimyli, veidai tinsta, jų groteskiškos šypsenos nepaklusniai vingiuoja, nekoordinuotai riečiasi,  kur jų burnos, jie čiulpia jį, jo ranka, nereikia, ne ausį, ne Van Gogas, ne ranką, jis žino, jis žino, jis kaltas, fabrikai prapliupo dujų gniužulais, kvapai aitrėjo, smilkiniai nedarniai tvinksėjo,  tvaksi miesto laikrodžiai, sukrekėjo oras, Dievas pasipiktinęs išspjovė pasenusią grietinėlę, ne, jis dar negali mirti, nenučiupinėkite jo degios sielos, svilėsių kvapas, jūs negalite jos šlifuoti...  Laiptai. Daugiabučio koridorius. Jis alsuoja it nevykęs mirtininkas, išplūstas visų Linčo teismo žiūrovų. Jis kaltas. Jis kaltas. Jis žmogžudys.  Nikotinas čiuožia pro plaučių vamzdelius.
 
Prokuroras rimtai nužvelgė begėdiškai nešukuotų plaukų lizdą.

– Atėjau prisipažinti, – aptvėręs akis žemyn nuleistomis blakstienos, jis lėtai įsitvirtinęs kėdėje burbtelėjo žodžius parketui.  – Aš desperatiškai neištvėriau, – prokuroras tarsi atsakui sukrutino ūsus. Jis stebėjo, kaip kondicionierius plevena išsikišusio popieriaus lakštą.
– Kodėl gi? Jūs gi ponas Iksas. Argi būsite parvykęs iš Švietimo amžiaus, stačiai trokšdamas mano dėmesio, vargu, - prokuroro nusmailėjantys ūsiukai nesudarė kontrasto kampuotam veidui.
– Aš nužudžiau žmogų. Sapne. – Jis tuoj pat ėmė klausinėti savęs, kodėl dabar neįgriūna stogas, o juodoji skylė suspaudusi lūpas tyli,  telegrafas neima klegėti ir skrisdama nesitrenkia į prokuroro dailų smakrą.
– Pone Iksai, jūsų žiniai, jūsų byla užvesta jau prieš dvejus metus, – prokuroro kažko kupinos akys saikingai tiriamai prabėgo nuo viršaus svirdamos žemyn pro kompiuterio ekraną. Mimikos tolygumas leido suprasti jo teisumą.  – Jūs, pone Iksai, sukėlėte mirtį žmogui, kuris buvo alergiškas tiesai, iššaukėte jam anafilaksinį šoką, pasakydamas jam tiesą. Ar aš teisus?
– Taip, bet... Sapnas, tai buvo, ar, kaip gali... Realybė? – galų gale jis išstena apspangusio žmogaus sakinį.
– Nebūtina tikėti tuo, ką matau. Taip...
– Gerbiamasis, nežinau. Byloje deklaruojama realybė.  Apie ką jūs kalbate, gerbiamasis Iksai? – maloniai laviruojantis tonas sujudina jo psichinį snaudulį, sužadintą nustebimo.
– Aš...  To negali būti. Aš atsibudau, mano nugara lietė ant lovos patiestą antklodę, mano lova nepatogi, man dažnai nutirpsta rankos, sprandas, aš dažnai nuguliu kaklą, atsikėlęs mačiau savo gulėjimo pozos įspaudą, patamsėjusius nuo praikaito plotus, aš net užuodžiau išgaravusio šlapimo likučius, taip, aš velniškai jautrus, skambėjo žadintuvas, karštos saulės spinduliai brovėsi pro langą, jie degino, svilino pirštus rytinės kavos puodelis, ir supelijęs sūris šaldytuve, taip, juk baigiasi galiojimo laikas, kažkada turi baigtis, ir mano sapnas, sapnas, plyšęs per pusę, bet durys, po viso to, aš tiesiog rakinau buto duris, ar... Aš nebegaliu tverti, atėjau pasiryžęs išsinešti bausmę su savimi, ir... Ir...
– Pone, jūsų byla sėkmingai pradėta, pažvelkite į kompiuterio ekraną, visi duomenys, suvestinės, aprašymai, netgi kaltinimai, kuriuos pats sau teigėte. Tiesa, jų nepavyksta pagrįsti.
– Kodėl?
– Mes nesugebėjome surasti negyvėlio, jūsų tariamos aukos, jokių įrodymų, patvirtinančių žmogžudystę, nebuvo aptikta, mes net  abejojame, ar toks žmogus iš viso egzistavo, – supratingos užuojautos gaida prokuroro kalbėjime, kuri nejučiomis jį pervėrė, baugino, jis nedėvėjo užuojautos kaukės.
– Bet aš kaltas!
– Jūs nepakaltinamas, pone Iksai, - prokuroro ūsiukai vėl sujudėjo. Suskambo telefonas. Kurį laiką girdėjosi tik duslus ir neaiškus pašnekovo burzgėjimas, kompiuterio mechaninis ošimas ir elektra sotaus kondicionieriaus mosikavimas sparneliais, atrodo, pasisuko tapetuose esantis kvadratėlis. Išnykus balsui prokuroras pagarbiai įstato ragelį, lyg tai būtų Budos statulėlė.
– Jus esate svajotojas. Konstatuoju.  Svajojate, kad jus nubaustų. Svajojate apie teisingą harmoniją. Harmonija yra išsigimstanti, svyruojanti, naudinga, žalinga, pajaučiama, paslėpta, bet tik ne teisinga. Jūs padarėte nusikaltimą, akcentuojama tik esmė, tačiau jūs nuoširdžiai dėl to kentėdamas ir atgailaudamas prisipažinote, jau prieš kelerius metus, būtent dėl to jūs vadinamas ponu Iksu, jūs nepriklausote nei vienai, nei kitai pusei. Tai nepavydėtina.  Jūs neturite ką pasakyti? Tuomet aš tęsiu. Pasauliui neparanku kažką palaikyti. Taip. Jis neišvengiamai pralaimėtų. O jūs pralaimėtumėt jį. Pasaulis per daug didis pralaimėjimams. Jam pridera išdidumas, jam talkina bešališkumas, taip, pasaulis diskretiškas tiktai sau. Pone Iksai, pasaulis nepalaiko nė vienos pusės, jis vienodai abejingas tiek gėriui, tiek blogiui, – prokuroro kaktos raukšlės sublizgėjo. – Aš stengiausi, ieškojau, aš domėjausi jūsų byla, aš kaip įmanydamas siekiau jus apkaltinti, tačiau mano pastangos subliūkšdavo dar nepradėjus jų realizacijos. Man jūsų pagailo.
– Kaip man gyventi, – Iksui prašnekus prokuroras kvėpavo, abu delsė, kol ant sienų visiškai nusėdo nemalonaus ir neišvengiamo klausimo cypios ir atatupstais judančios raidės.
– Kentėti.  Tai ir bus jūsų bausmė. Pone Iksai, teisėjų šiame mieste nėra, klausimas, ar yra kažkur kitur. Nejau pamiršote. Teismai vyksta viršuje. Jums teks laukti.  
– O jei jie ten neorganizuojami? Aš... Žmonės, jie...
– Jie jūsų net nepastebi, – užbaigė prokuroras.  – Viskas vyksta jūsų sąmonės aptvare, tos sąmonės dalies, kuri tuo metu būna pasirinkta. Kuri tikroji, aš negaliu žinoti, kažin ar tokį gebėjimą turite ir jūs. 
– Šiuo metu įsiterpė dar viena daug ką keičiantį aplinkybė, turinti būti įdomi tik jums pačiam, jūs teigėte, kad nusikaltimą įvykdėte sapne,  prieš kelerius metus teigėte kitaip, kriminalistams derėjo išsiaiškinti, kuriuo momentu jūs buvote tikruoju savimi.  Žmogus yra įdomi būtybė... Jei paaiškėtų, kad tikrojo jūsų nebuvo abiejuose galimuose variantuose, byla neatšaukiamai komplikuotųsi.
– Manyje per daug sąžiningumo...
– Sąžiningumas turi būti svarbus tik jums pačiam. Pasaulis neužsimena apie tai. Teismai gali tik apsimesti žaidžiantys teisingumu.  Pone Iksai, prašau nenusiminti.
– Man sąžiningumas kelia haliucinacijas, jis nesąžiningas man.
– O ką aš ir bandau jums įkalti į galvą. Visgi, negaliu nutylėti, – prokuroras tiriamai žvelgdamas į perbalusį Ikso veidą išleido skoningo gailesčio atodūsį. – Skambutis, kurio šiandien sulaukiau, buvo iš Aukščiausiojo Dangaus Teismo, man pranešta,  įstaiga itin apleista, galima suskaičiuoti dienas ant pirštų, kada išaus jai paskutinioji, ir jie apgailestauja dėl susidariusios nemalonios padėties, tačiau pakeisti nieko negali.  Atsiprašome. Tai viskas, ką jie gali. Tiesą sakant, nežinau, ką jie apskritai gali... – stojo supratinga tyla.
– Koks skambutis? – staiga ir nedrąsiai pralemeno Iksas.
– Nesakykit, kad sapnavote...
– Kodėl?!  Gal jums prisisapnavo... Jūs tikras, kad esate prabudęs?

Jų akyse tirpo supratimo trupiniai, kaip paskutiniai išraiškingi akmenys grumsto glėbyje.