Penkiasdešimtmetis trūnyti pradėjęs viengungis – flegmatikas Vincentas Vargelis vieną gražią dieną nutarė, jog nuo šiol savo varganą butą lopys pats. Suprantama, šiam žingsniui pasiryžo ne todėl, kad spinduliuotų beribiu noru dirbti, o vien tik dėl to, kad pasakiškai pabrango remonto paslaugos, ir kišenė pradėjo kiurti.

Pirmiausia reikėjo atnaujinti buto interjerą. Tuo tikslu Vincentas ryžosi pakabinti dar prieš porą dešimtmečių jo gimimo dienos proga kažkieno dovanotą paveikslą. Nežinomo impresionisto, o gal nudisto nutapytas – veikiau nusnargliuotas – kūrinys atrodė keistokai: po didžiuliu banano medžiu (?!) stovintis vienausis dramblys straubliu ir kanopomis baido aplink jį marširuojančias peles. Tarsi prieštaraudamas menininkui dėl įtartinų kanopų, Vargelis paveikslą buvo nugrūdęs į rūsį, kur dailės šedevru jau buvo pradėję maitintis įvairūs pelėsiai, grybai ir dar velniai žino kas. Na, o pastebėjęs nuo sienos beatsilupančius ornamentus, paveikslą senis nusprendė panaudoti kaip maskuotę. Negi dėl tokio mažmožio rekonstruosi tik prieš kelis dešimtmečius remontuotą butą?

Taigi, anam darbui senio smegenimis tereikėjo dviejų dalykų – plaktuko ir vinies. Po ilgų ir varginančių paieškų plaktukas buvo surastas orkaitėje, šalia užpernai keptos ir nebaigtos suvalgyti pautienės likučių. Tik su vinimi tai teko pavargti – išvertęs kambarį ir nieko padoraus neradęs, užkietėjęs viengungis pagaliau pastebėjo spintos šone kyšančią surūdijusią vinies galvutę. Kai ji šiaip ne taip buvo išrauta, senutė spinta dėl Vargeliui visiškai nesuvokiamų priežasčių ėmė skleistis tarsi kokia pražydusi rožė. Nelaukdamas, kol suvargėlė visai išsižergs, Vincentas perstūmė ir įrėmė ją į patį sienos kampą, kuris sustabdė tolimesnį irimo procesą. Iš virtuvės atsiboginęs trikoję taburetę – invalidę (ketvirtoji nulūžusi koja jau seniai sunaudota prakurams), senbernis parėmė ją į sieną – taip buvo garantuotas kėdės stabilumas. Pats užsirioglino ant kripų krapais banguojančios taburetės, ties atsilupusia apdaila įrėmė vinies galvutę ir iš peties užsimojo. Smūgis pasisekė, bet tik sąlyginai, – plaktukas, ore nubrėžęs neapsakomai kreivą trajektoriją, trenkė į nuo vinies per gerą decimetrą snūduriavusią – dabar jau amžinatilsį – musę. Ši nė nespėjusi cyptelėti ištryško it piene su cukrumi trinta braškė bei žnektelėjo ant grindų kartu su prie jos prilipusiu mažne kvadratiniu metru tinko. Viengungį apėmė liūdesys. Visai ne dėl gabalo tinko – paveikslas buvo pakankamai didelis, kad uždengtų nukritusio lopo vietą. Vincentas prisiminė esąs prijaučiantis gyvūnų globos draugijai, į ką niekaip nesipynė iš musės išplėšta gyvybė. Sąžinė nustojo graužti tik atsiradus gan svariam kontrargumentui – vabzdžiai save susikompromitavo, nešiodami ir platindami įvairius pavojingus mikrobus. Visa tai senbernį įpareigojo antram pliaukšniui per galvutę. Šįkart smūgis buvo taiklesnis – plaktukas cvaktelėjo visai šalia vinies, į kažkaip itin kvailai atvėpusį Vincento nykštį.

Vargelis nė nepajuto, kaip jį – sirena sukaukusį -– kojos septynmyliais žingsniais nešte nunešė tiesiog į ligoninės priimamąjį. Po kurio laiko pirštas jau ilsėjosi po sukietėjusio gipso sluoksniu.

„Paveikslas palauks, – mąstė atsitokėjęs ir pirštą bestudijuojantis Vincentas. – Kaip sakoma, partitūros nedega. O štai sveikata – brangiausias turtas“.

Voldemaras Zacharka