Nubėga vėjas arfom per gelstančias purienas,
Kur skamba mėnesiena ant vieškelio delnų.
Tik kažkodėl atrodo, kad Žemėj vaikštau vienas,
Ir, rodos, nežinau aš, nei kur, nei ko einu.

Einu, kad reikia eiti, kad nuosėdos nesėstų,
Kad kuo mažiau sudrumsčiau užuovėjas dienų.
Kai venomis prašvilpia ir trokšta kraujo vėtros,
Todėl ir aš su vėtrom sustot neketinu.

Einu ir vis klausausi, kaip vėjas arfom groja,
Kaip virš galvos sučirpia paklydęs vyturys.
Tiesiu rankas į vėsą, bandau pagriebt rytojų,
Bet lyg atgal kas trauktų pro atviras duris.

Aušrinė nusišypso į gelstančias purienas,
Ryškėja ryto varsos, ištįsdamos ilgiau.
Atšipo sunkios kojos, einu į dieną vienas —
Užsnūsti Dievo saujoj man būtų patogiau.