Balandžio pirmąją
kalbėjau su Radausku,
apie žiemą gimstančius
šaltus eilėraščius  
ir kasmet užgriūnantį pavasarį.
Tada poetas atsakė,
kad šildytis reikia prie krosnies
arba atsineštais gėrimais,
kurių laipsniai yra virš 40,
nes eilėraštis – ne kailiniai,
ir šildymo galių neturi,
svarbu – neišgriūti į pusnį.
Balandžio antrąją
vėl kalbėjausi su Henriku R.
apie poezijos gydomąjį poveikį.
Jis man išaiškino,
kad eilėraštis – ne daktaras
ir jokios ligos neišgydys.
Dar po dviejų savaičių,
orui kasnakt šylant,
poetas apsireiškė feisbuke,
kur įrodė, kad eilėraštis –
visgi ne skundų knyga –
nuoskaudų aprašai nereikalingi.
Tą naktį ilgai apie gyvenimą
mąsčiau ir supratau,
kad poetą galbūt kankina vienatvė.
Kitą rytą, jau Velykom artinantis,
jis atėjo labai gyvas,
bet išbalęs kaip Mėnulio pilnatis.
Ir tada jis uždraudė man rašyti eiles.
Manau, kad tai buvo tik sapnas...