Aš pažinau saulėtekį,
atklydusį iš tolimo rudens
pasisvečiuoti į bundančią Žemę.
 
Pavasaris žąsies plunksna
naivias eiles skrebens.
Tik keista, iš kur jis žodžius semia?
 
O lietus nekantrus,
vis dar beprotiškai brangus,
atsargiai į langus barbens,
nesulaukęs leidimo rudens.
 
Kiek daug nuvilnijo
Vilnelėj vandens
nuo mūsų paskutinio susitikimo.
 
Aš pažinau tave Saulėtekyje...