Kodėl dar vis neatrandu kaprizingos poezijos,
Kuri tarsi pašėlęs vaikas tūno pasislėpus kampe,
Bet kam ji man reikalinga, jei nepažinojau jos,
Juk aš seniai įklimpusi minčių pasauly savame.

Nebijok, aš tavęs neliesiu ir nekankinsiu, brangioji,
Nes mūsų draugiška pažintis niekur nenuves,
Ir į „poetų“ eilę, gink, Dieve, sapnuose nesapnuoju,
Tik noras išvalyti sielos gelmes ir užsklęsti sklendes.

Skaityti, jei kažkam nuobodu — neprašau, bet kviečiu —
Svetainės asortimentas „solidus“ ir ganėtinai platus,
Į šią uždarą erdvę atėjau trumpam ir tik į svečius,
O nežinomą poeziją nuplukdys į svetimus krantus.

Aš pasiliksiu prie senų, įprastų pakrančių savųjų,
Nes laikas lėkdamas su savimi tempia vis sparčiau —
Galimybių nėra nusitiesti gyvenimo bėgių naujųjų,
Gal jau pakanka, ką kelyje patyriau ir pamačiau?