Siela kruvina, įskaudinta, pikta,
                           lyg vilkė alkana
                              tamsioj nakty — viena...

Sustaugs gūdžiu balsu,
                           gailiai pašauks,
                              pravirks ji nebyliai,
                                 bet nieko nesulauks.

„Viena viena viena...“
                           lyg prakeiksmas aidės.
Pro šalį laikas plauks —
                           bet jis jau be vertės.

Krauju žymės pėdas,
                           nakty jos kelią švies —
                              tiek daug iki vilties —
                                 ir tiek... iki mirties.