.
LYGIAI NESMAGI KAIP IR TEISINGA
                    POEMA
 
Mes vieningi viename –
Žengiam Žalgirio Žeme!
 
Šios garbės  nė viens nemes:
Kas kryžeivius kūlė? – Mes!
Ir kai kamuolys krepšy –
Jį įrėkęs – Tu esi!
 
Tad vienybės visgi būta?
Kas nugnybo šitą rūtą?
 
– Sukilimai, savanoriai –
Pamiršti, – pagirs juos oriai
Gal sykelį per metus,
Ir iki kitų vėl grius,
Pus žeminės partizanų...
Vietinė – lyg negyvenęs
Sąjūdis anų laikų.
Jau ir ŠIAM kvepsėt sunku,
Kai  po vienio sambrūzdy
Vien urzgimą begirdi?

Tolstant nuo vienybės laiko
Vis tirščiau grupelių tvaiko.
Kišdami kilnias idėjas
Viens kitam – dėl GRAŠIO riejas,
Kiek rečiau dėl nešlovės:
Viens atskleis ką, kits užlies:
 
Mat... bočelis buvo stribas –
Išvežtų mantos dalybos.
Kito toks – partizanavo.
Sako, žydų kraičio gavo.
Prie tų žydų ir stribavęs
Dar prieš tai nuglemžti gavęs...
 
Po karų, ir dar vėliau,
Bent raizgu! Kapstyk giliau,
Kol prie nepriklausomybės –
Glušas, kas neatsignybęs...
Litų kur šioks toks kupstelis,
Tai virš jo ne kvapas kelias –
Zyzia riebios mėšlo musės,
Žiū – koks bankas ir pridusęs.
 
Kupeta – tai neilgai:
Ištaršys ją vanagai...
Kiek nepagautų erelių!
O banginiams – duokit kelią,
Nes priplos riebiu pilvu.
Kas jiems žnybs – neteks galvų...
Nukrypau:  neteks kėdės,
Gaut įpratęs – tykiai dvės.
 
Musės, mėšlo vanagai...
Milijardai, neblogai
Praplauti valstybės vyro.
Kvailėlesnis – cypėj tvyro,
Ratuosna ne taip įsėdęs,
Kur storesnis plerpso dėdė,         
Rodantis į kitą tokį,
Kad šlykščiau jo mėšlas dvokia,
Sunktas dar nuo karo...  faino...
Lig šviežiausio grobio žvaino.
 
Ligi pat šitos dienos
Mėšlo musės sūkuriuos:
Veikia taip tave išgimdę.
Kompromato – ne per sprindį...
Tau, vos kirpteltam per veršką,
Iš piktumo dantys tarška:
 
Taip  norėtųs būt garbingam,
Nekaltam ir talentingam,
Iš šaknies šventų lietuvių!
Še dabar... – stribų lauktuvių,
Sidabrinį išdaviko,
Ar slogius sapnus žudiko.
Šviežios srutos tai dar nieko,
Įprasta... o šliūžė – lieka.
 
Kaip, kad nieks nesužinotų
Srėbt tau košę idiotų?
Negebėjusių paslėpti
Tų snarglių po laiko lieptu?
Et, pakaušyje turi –
Bent teorijas kuri:
Kad tikra tiesa tik tavo,
Jų – vos gimus jau šlubavo.
Nors tu – paršas, be ragų,
Žąsinui įkrimst – smagu.
 
Kas mus šitaip kompleksavo?
Ta manta dieduko savo?
Diedo žygiai ainį gėlė,
Tad šlykšti jam Lietuvėlė:
Sutinki čia brolį – stribą,
Žnybi jam – jis tau įžnyba...
Ai...
Ką apdergti?
– Pa...davai!
 
(Kas čia Tamstai nepatiko?
Dėl koktaus širsti dalyko?
Kiškim galvas Nidos smėlin
Ir OK bus uodegėlėms!)
 
Broliai taip kramtytųsi,
Tik čia plykst proga šviesi –
Galim iždą, ES apgrobti,
Susitart – labiau pralobti!
Vėl vienybė ir taika,
Mat jau žinom kas už ką.
Žinom – Briusely tas pats...
Tik kvaili gaus per rankas...
 
Plutokratija – Elitas.
Ją nulipdė dievas Litas?
– Šiukštu. Tvėrė galvos blaivos,
Kur dabar po triūsų raivos,
Ar dar rąžos lįst į Seimą,
Dar šilčiau apklostyt šeimą, –
Puskvailių jau atsikratę,
Pasodinę ar pastatę
Ten, kur patarnaus gudresniam.
Neįtiks – tą cypėj rasme.
 
Du lietuviai sudarys
– Sakoma – partijas TRIS!
Tai didžiai šaunu. Bet, vaike,
Šits štai dėsnis ir neveikia:
Partijos tik DVI, ir pešas,
Kol tarp jų dar litų lašas –
Problema:  kol nenudžiūvęs,
Jį katro laižys liežuvis??
Partijos TREČIOS – lietuvių –
Trūksta. Lauk stribų lauktuvių.
 
Mums, kur dairomės, smalsu,
Kas čia dedas iš tiesų.
 
O dedas taip:                              
O dedas...  – kaip?
 
                     *
         Ką ištyrė pameistrys –
         Paskaitei. Atmerk akis.
         Jei šviesos nors kas norės,
         Laikas plauks – pačiam derės.