Mintys vėl klysta į vaikystę.
Buvo mūsų ūlyčioj toks berniukas, tebus mano atsiminimuose vardu Alius. Vyrėlesnis už mane. Vienišas, ujamas, iš anksto teisiamas už dar nė nepadarytas nuodėmes, todėl piktas, atžarus, bandantis kovoti už save. Jo motina – ligota, nevalyva moterėlė, beveik niekada neišeinanti iš namų. Apie ją tiesiog nieko nežinojom, nebent tiek, kad yra. Tėvas – mažas, čiuplutis, menkas žmogelis, iš paskutiniųjų besistengiantis išlaikyti šeimą, juk pokario Šilalėj buvo sunku gauti darbą, o namie baisus skurdas ir nešvara. Bent tokius tuos namus aš įsiminiau.
Aliaus vyriausia sesuo buvo „kareivinė“, kol mieste buvo garnizonas. Visi tai žinojo, teisė nuteisė ir daugiau tarsi nepastebėdavo – tesižinai, tuo labiau, kad į jokias pašaipas ji visiškai nekreipdavo dėmesio. Dar buvo mažesnių vaikų,  bet jų neįsiminiau.
Alius buvo lyg ne tos šeimos vaikas. Pagal jį aš vertindavau kitus berniukus, jis man buvo grožio etalonas – pagal amžių aukštokas, tiesus, tvirtas, išdidžiai pakelta galva, gražia kaklo linija, kaštoniniais, šiek tiek garbanotais, vasaromis iki auksiniai geltonos spalvos išblunkančiais plaukais, pilkomis, įdėmiai viską stebinčiomis, protingomis, gyvomis, išraiškingomis akimis. Jose niekada nebūdavo baimės ar prisitaikėliškumo, tik smalsumas be rūpesčio, kas ką pagalvos ar pasakys.
Jis buvo mūsų ūlyčios nelaimė. Kažkodėl ne tik vaikus, o ir suaugusius erzindavo tas jo tiesmukiškumas, perdėta reakcija į neteisybę. Taip ir magėjo užgauti jį, iškrėsti kokią šunybę ir žiūrėti kas bus. Jis visa savo prigimtim priešindavosi, negalėdavo nutylėti skriaudos, pašaipos – atsibardavo, beatodairiškai puldavo muštis, dažnai pats gaudamas į kailį ar, jei pavykdavo, pats prikuldavo savo skriaudėjus ar iškrėsdavo jiems dar didesnę šunybę. Bet kitą rytą po aršiausio apsižodžiavimo ar muštynių Alius lyg niekur nieko kalbėdavosi su visais, pasakodavo negudrias ūlyčios  naujienas ar ką paskaitęs knygoj, dalindavosi savo vaikiškais lobiais, nejučia įtraukdavo visus į kokį žaidimą – iki sekančio konflikto. Su juo būdavo nenuobodu – tas jo domėjimasis gyvenimu, noras viską suprasti, pažinti užkrėsdavo ir kitus.
Turiu prisipažinti, kad man tai buvo vienas iš didžiausių vaikystės pramogų – erzinti Alių, kuo skaudžiau įgelti, o liežuvėlis mano buvo piktas ir aštrus. Bet ir į kailį gaudavau dažnai, nes buvau maža, gelbėdavo tik greitos kojos. Kai dabar mąstau, įtartinai dažnai man pavykdavo pasprukti, o ir jo smūgiai būdavo kažkokie neskaudūs – gal tyčia nesistengdavo užgauti?
Kartą vasarą siautėjom pievelėj už mūsų daržo – tokia graži, ką tik nušienauta, švari buvo pievelė, tokia švelni basoms mūsų kojoms. Kaip paprastai dėl kažko susirovėm su Alium, bet sąlygos muštynėms buvo akivaizdžiai nelygios – mūsų daug, o dar pora vyresnių berniukų, jokių šansų Aliui laimėti, todėl jis perbėgo lieptą per upelį ir iš ten atsibarinėjo. Viskas gal tuo ir būtų baigęsi, jei aš, niekšelė, nebūčiau šūktelėjusi:
– O tavo sesuo „kareivinė”!
Jis įsiuto, apsidairė aplink, sugriebė akmenį ir iš visų jėgų sviedė jį į mūsų būrį. Akimirksnį dar mačiau jo ne tiek pykčio, kiek gal skausmo, nevilties iškreiptą veidą ir kritau kaip pakirsta – akmuo trenkė į duobutę po krūtine. Nežinau, kiek išgulėjau. Kai pradėjau atsigaivalėti, išgirdau draugus tariantis, ar bėgti į miestą ieškoti į darbą išėjusių mamų, ar patiems užmušti Alių. Staiga tapo tylu – nieko nesutarę išsigandę vaikai išsibėgiojo į namus.
Atsimerkiau. Ties manim stovėjo Alius ir verkė – skaudžiom, visos vaikystės neišverktom ašarom – niekada nebuvau mačiusi jo verkiančio. Pamatęs, kad aš atsigavau, lėtai apsigrįžo ir nuėjo.
Nuo tada niekada jo nebeužgauliojau – gal užaugau?
Gyvenime mūsų keliai nebesusikryžiavo, tik kelis kartus per radiją nugirdau jo vardą, pavardę, o ji nedažna, su solidžiu pareigų ir mokslinių laipsnių išvardinimu ir man labai norisi tikėti, kad tai jis, mano vaikystės Alius, taip beatodairiškai gynęs savo tiesą, taip sunkiai mylėjęs gyvenimą.
 
 
Iš nebūties vaivorykščių grįžtu.
Guliu pievelėje tarp dobiliukų.
Neskauda nieko,
Nors esu kliudyta akmeniu –
Į paširdžius.
Išsigandę vaikai išbėgiojo,
Manė – numiriau.
Laikas, buvęs sustojęs,
Vėl girgždėdamas pajuda
Gyvenimo linkui.
Vien blogiukas, metęs akmenį,
Stovi ties manim
Ir tyliai verkia –
Angelas auksiniais plaukais
Mėlyno dangaus fone.
- - - - - - - - - - - - - -
Tebestovi.
Tebeverkia.