gyveno baimė užanty,
jos vardas buvo – „kaip visi“,
daina jos mylima – „oi, ne!..“
 
„neskrisk, nešok ir nekvatok!
rimtuole būk! tik nekvailiok!
tik ne per daug! neišsišok!
ir eilėmis mažiau svajok!
sėdėk tyliai! dėvėk pilkai!
kokia dar nuomonė??!
kvailiai!?.. ša! na, žinai,
pražūsim per tave nūnai!”
 
„bet kurgi aš?“ – „tu dar kalbi?!
ir saulė tau dar vis šviesi?!
geriau tylėk ir pasislėpk!
su savo piene… na, gėlė!
patikti turi ji visiems!
kaip uniforma – vienodiems!
tos pačios mintys galvoje,
o paklusnumas – širdyje!
jei ne, tai pienė – ne gėlė,
o tavo kelias – nesėkmė...“
 
žmogelis sėlina tolyn
ir baimė tempia jį žemyn
į slėnį, kupiną lėlių – pilkųjų –
„vardas?“ – „kaip visų“...
 
... ir plėtės slėnis „kaip visi“,
ir biro pienė pakrašty...
tiktai žvaigždė tikėjo –
Tavimi.
 
2014-03-28