Visokeriopo užtemimo metu bręsta tikros trauktinės.
Rytas. Arba pakilsi ir gyvensi, arba keliausi į priešingą pusę. Šis būklę įrėminantis kraštutinumas aiškus.
O tolesnės eilutės gana migotos. Kažkas, tu – autoriui būdinga išraiška (ir toliau Atstok, ką tu darai – lyg kažkas užpainiota, lyg dialogas su tuo, kas neduoda ramybės. Šviesos plykst, atsikvošėji ir… išėjo jausmas, bendrystė, o galėjo viskas spręstis palankiai. Įspūdis – nerealizuota galimybė. Gal per sudėtingai aiškinuosi, įmanomas tiesiog pabudimas ir mintys.
Toliau. Rašytojų (apskritai menininkų) santykiai – dvejopi: arba kiek begalima tikrai, besąlygiškai atvirai, emocingai, su visais karais ir siaubais, arba (jei kūriniais) – taip pat, tik nuotoliniu būdu. „Tu“ egzistuoja kitaip ir, reikia suprasti, skausmingai. Bet ir menininkai gali smaugti, tad kontrasto nematau. Tikrumo stoka?
O savo ausinuką ir aš myliu. Užsikemšu juo nuo išorės.
Veidrodžio realybę kadaise plėtojau ir aš, tai dabar apie stiklą. Jį suprantu ne kaip dužią materiją. Jis iš smėlio ir ugnies, tad irgi pilnas savotiškų dalykų – priklauso nuo ilgesio klono matymo.
Dar yra lango stiklas arba tas, kuris ant stalo pripiltas ko nors. Įvairūs pojūčiai ir ten.
Tabakiniai potėpiai – kad ir spalva. Pritemdyta, neskaidri, dūminė, atitinkamos ir mintys.
O dūmus leidžiant ratukais galima užsimiršti: formuoji, stebi… Galvojimas arba negalvojimas užrašomas po to.
Vazelinas prajuokino savo tiesa. Įvairiai pritaikoma (lūpdažiais, kalbomis), veikia slidžiai.
Ir paskutinis. Kas kur slepiasi… Puikiausia sutana ir sijonas arba kitoks kostiumas, bet jau peleninė balkone – aiškutėlis peizažas.
 
O kitaip visa tai – naktis buvo baisi, bet bandysiu gyventi; sutinku ją, ir ji savo metodais žudo. Ir vėl naktis.

Keletą neblogų miniatiūrų radau:...1.kam patinka, o kam -ne... Ir 2. ...tabakiniais potėpiais...