Miela mano – Dubysa...
 
 ,,Kiek daug vandens
   Dubysos vingiais nutekėjo
   į tėvo Nemuno plačias bangas,
   jaunystė mano, drugeliu nuskriejo
   i nebegrįš jau niekados.“
Ištrauka iš eilėraščio ,,Gimtinės ilgesys“
Algimantas
 
Kodė daba teip ir, kad kiekvieną kartą, kai tik vasaros metu sugrįžtu tėviškėn, teip i netrivoju nuvažiuoti, te prie Dubysos upės, pabūti ant Padubysio malūno užtvankos liekanų da kiteip vadinamos -
,,Grobės“. Ana tokia pasidarė sovietmečiu, sunykus Padubysio malūnui i jo užtvankai, nes grūdų malimui buvo naudojamos girnos, sukamos elektra, o vandens malūnai prarado savo poreikį. Piklevotų miltų i manų kruopų visi jau nusipirkdavo parduotuvėse, o i kviečius kaimiečiai nustojo augyti, ką te ant šešiasdešimt arų priaugysi.
Da, kiek pamenu, malūne girnoms sukti buvo pastatytas T - 80 traktoriaus dyzeliniu kuru varomas variklis, o vėliau i te atvedė elektrą i elektrinius variklius pastatė.
Vėliau išardė, a te žmonės, a te laikas, po tiltu buvusį lentinį uždorį i vanduo kanale pradingo. Palaipsniui užaugo i užslinko vandens ravas, kuriuo vanduo patekdavo į malūną, o daba jau i žymės vietomis nebeliko, kurioje vietoje jis buvo...
Kai daba jaunimui pasakai, kad kur jie ant pievikės paupyje deginasi, dekius pasitiesę, nustemba i netiki, kad čia upės vaga buvo apie pora metrų gylio, o aš čia, ant kranto sėdėdamas,  slapukus šapalus iš po kelmų viliojau. Daba mišku užaugusios i užtvankos pylimo pievikės, o kažkada čia karvikės i ožkos ganėsi, o mes iš po jų senų ,,tortų“ sliekus žvejybai rinkdavom, ant jų labai gerai žiobriai kibdavo.
Bėgo metai, pavasario potvyniai ardė užtvanką i jos įtvirtinimus, o daba jau per vidurį visiškai akmenys išgriauti. Laikas i vanduo supūdė ąžuolinius balkius, o ledai juos nunešė į žemiau susidariusią salą.  Vieną tokio balkio liekaną brolis ištraukė į krantą i parvežė namo, daba, kaip relikviją prie kieme įrengto baseinėlio saugo.
Sudėtingas i įvairus upių i jų gyvūnijos pasaulis. Tai ne vien žuvys, bet i smulkioji vandens gyvūnija, kuria žuvys minta. Dubysos sraunumose veisiasi upėtakiai, akmeningose jos sraunumose neršia žiobriai, ūsoriai, o besiplaikstančiuose povandeninių augalų liežuviuose gyvena pulkeliai slapukų šapalų, tuntai aukšlių, miegalių ešerių, raudžių na i daba jau išnykusių kilbukų, o prieš penketą metų čia jau vė i vėžį sugavome, o jie da sovietmečio pradžioje išnyko.
 Kas teip traukia prie tos Dubysos i daba da negaliu pasakyti, a te sraunus, jau nuo kalno girdimas, per akmenis i ,,Groblę“ šniokščiantis vanduo, a te vasaros malonumai i karšti saulės spinduliai, a nuostabūs eglučių i pušelių gojeliais apaugę Dubysos šlaitai, su braškių gentainėmis spragėmis, a žuvys, kurias gaudydavome, meškere i plikom rankom, po akmenimis, pakrantės urvuose i upės sraunumos žalėse, arba, kai stovi sau nustėręs i gėriesi lyg užburtas jau Kauno rajono pusėje žaliu kilimu padengtais pušelių šlaitais...
Pirmas susitikimas su Dubysa buvo tada, kai tėvas sugrįžęs iš Pdubysio malūno pasakodavo, kaip te viskas atrodo, kaip sunku buvo nusileisti su pilnu grūdų vežimu, stačiu, vingiuotu, vandens išgraužtu šlaito keliu, kuris nuveda tiesiai prie malūno i kaip paskui tik per kelis kartus vė ant kalno jau miltus užvežė. Kaip te vanduo, krisdamas ant medinio rato, girnas suka, o paskui vė Dubyson nubėga. Sužinojom tada, kad te gizeliai grūdų maišus į antrą aukštą neša, o apačioje visas miltuotas, su dideliais ūsais, malūnininkas miltus mala. Klausydavom išsižioję, tėvo pasakojimų, bet įdomiausiai būdavo tai, kad po grūdų malimo, vasaros metu, vesdavo arklius į Dubysos brastą maudyti, o i patys te maudydavosi.
Aišku, labai gražus tas pasakojimas buvo, bet da skanesnis zuikio pyragas, kurį tėvas visada iš vežimo atnešdavo i sakydavo:
– Taigi va važiuoju aš daba iš malūno, o te pakrūmėje zuikys pyragus i visokias rinkes kepa, zuikienė tešlą minko, o zuikiukai letenėlėm ploja i bandžikes į skauradą dėlioja. Malūnas šalia ir miltų nors rieškučiom semk, Dubysoj vandens pilna, tai i pyragų sočiai. Paprašiau gražiai, tai ma davė, tuoj aš pilną pilvą prikišau i da namo šmotą pyrago paėmiau, va i jums zuikys lauktuvių da įdėjo.
Prarydavom lauktuves bematant, kaip cukrų arbata i kas, kad tas pyragas i susmegęs i taboka pakvipęs i aišku vakar mamikės iš paskutinių miltų likučių keptas i tėvui į kelią įdėtas, bet i daba tą zuikio pyragą prisiminus, da seilikė nubėga, kaip te skanu buvo...
Kitas susitikimas su Dubysa dažniausiai būdavo pavasarį, kai tik ledams išėjus i vandeniui nukritus į Dubysą atplaukdavo neršti žiobriai, tada prie ,,Grobės“ jų susirinkdavo pulkai, nes per užtvanką jie negalėdavo praplaukti, nebent tik šokte peršokdavo. Kaimo vyrai susiruošdavo tų žiobrių žvejoti i tėvas su jais kartu i prigaudydavo jų nemažai. Parveždavo į maišą sudėjęs i pilną prausiamą bliūdą pripildavo.  Pakvipdavo tada namai žuvimi, kol mamikė dorodavo i kepdavo jas.
Skanumas tų žuvų, nors pirštus nusilaižyk, tik taukai varva, kai paimi į rankas, kas te da su šakutėm žais, nė mados, tik kad tos ašakos puotauti trukdydavo, bet te jų pas žiobrį mažiau i ir negu pas kitas žuvikes...  
Ilgam tų žiobrių užtekdavo, nes vienas žuvikes mamikė pasūdydavo į bačkutę nuo burokėlių rasalo, o keptas, sudėdavo į molinį puodą i ant viršaus taukais užpildavo i kamaroje padėdavo, nebuvo gi tada nė šaldiklių nė šaldytuvų, o šilumoj ilgai šviežių žuvikių neišlaikysi, kaip mat suges i tada jau kapec teks šunims a katėm atiduoti...
 
Įdomus tų žiobrių gaudymas buvo, gerai žinau, nes vėliau i mudu su broliu su dviračiais jų žvejoti nuvažiuodavom. Vietiniai, padubysiškiai, tai i tinklais gaudydavo, o mes nuo kranto su meškerėmis tiktai. Gudri žuvis tas žiobris, paprastai jo nepaimsi, nekimba, nekimba pusdienį, bet kai pradeda kibti, tai tik spėk traukti, bet žiobrio, kaip kitos kokios kušlos žuvies prie kranto neprisitrauksi, užkibo, tai šveisk per savi į krantą, o tai jeigu tik atleisi valą nors biškį, tai jis fit, pliaukšteli uodega per vandenį, verčiasi per galvą, sakydavom, kad daro mirties kilpą i kapec, to jau nebė i vė naują skubinkis gaudyti, nes praais kibimas i kvit i žvejyba baigta. Kitos mažikės žuvys kimba, o tie nevidonai plaukioja, kaip pliauskos būriais i nė žvilgt į kabliuką.
Daba žiobrius visiškai gaudyti uždrausta, bet, kad i jų tiek nė, o tada niekas nedraudė i žuvies visiems užteko. Suvažiuodavo būriais iš aplinkinių kaimų, net iš Kauno atvažiuodavo į Seredžių, o paskui paupiu, paupiu, apie penkis kilometrus pėsti aidavo, kol iki malūno ateidavo, teip visiems tie žiobriai rūpėdavo...
Da kartą apie Dubysą vė sužinojom, kai rūsio statybai akmenis vežė, surinktus iš upės dugno. Traktorių, mašinų i pakrovėjų tada da nebuvo, viską kraudavo rankomis.
Tėvas, kartu su ,,Tetuleliu“, mamikės sesers vyru, paimdavo iš kolchozo porą arklių, pakinkydavo į vežimą i nuvažiuodavo į Padubysį, te prie malūno, Dubysos upės braston. Apsukę ratą brastoje, privažiuodavo prie tinkamo akmens, prie kurio išneštas iš vieno šono smėlis i tada vežimas panirdavo po vandeniu. Akmuo, gal kokio metro gylyje po vandeniu yra lengvas, pagal fizikos dėsnius teip jau ir i tada jį galima ant vežimo dugno užversti. Paskui tik fit i ištraukia vežimą į krantą, i veža, ant kalno iki te esančios nuo dirvų surinktų akmenų krūvos, prikrauna aplinkui tą didelį akmenį mažesnių i tris kilometrus namo. Teip i buvo suvežti reikalingi akmenys, o kuo daugiau akmenų, tuo mažiau betono reikia i tuo pigesnė statyba. Virš rūsio buvo įrengtas sandėlys, o šone pastatyta lauko virtuvė. Rūsio sienos betoninės, iš lauko akmenų, atvežtų net iš Dubysos dugno i iš cementinio skiedinio padarytos.
Aplinkiniuose laukuose tinkamų rūsio statybai akmenų i su žiburiu nerasi, nors man jau daba, gyvenant Rytų Aukštaitijoj, teip pat keista, kad gali būti dirvos be akmenų...
Kartą brolis paskambina man i klausia, ką aš veikiu, kad namo  nepargrįžtu, mamikė vis ramybės neduoda, laukia i nesulaukia, kada į svečius atvažiuosiu. Atsakau, pasakyk, kad akmenis nuo dirvų renku, pasėsiu, tada i atvažiuosiu.  Tada jis domisi:
– Tai ką statysi?  Ką būdavosi? A namą, a tvartą, kad akmenis renki?
– Aš akmenis renku ne statybai, atsakau jam, o tam, kad po sėjos išvirtę iš dirvos jie rudenį nemaišytų kombainui javus pjauti, jeigu tik papuls akmuo ant kederio, o te jau tada pobūgniui, a kitai detalei kapec nusibos remontuoti i nagus daužyti...
– Nieko aš te iš jų nestatau, da kartą pakartoju jam, nusibodo ma jie iki gyvo kaulo, kiekvieną pavasarį i rudenį nurenku, o jų vis ir i ir i iš peklos jie te atsiranda daba. Gal išauga? Surenku į priekabą, nuvežu į pamiškę i iškraunu, te jų krūvos da nuo kolchozo laikų samanomis apaugę guli, niekam te jų nereikia...
 
Pirmą kartą Dubysą pamačiau iš arti, kai buvau jau gal kokių septynių metukų, nes kaimo vyrai, vieną vasaros sekmadienį, sugalvojo padaryti išvyką į Padubysį su dviračiais, aišku pasiimdami i savo vyresnius vaikus, tai mudu su broliu prisiprašėme, kad tėvas i mus kartu nusivežtų.
Važiavau tuos tris kilometrus, kaip ant adatų, nors i dviračio ,,balkiukas“ užpakalį nuspaudė, bet pagaliau už geros valandos nuvažiavome. Dviratį palikome ant kalno, vis tiek žemyn nuo tokio stataus kalno nenuvažiuosi, o paskiau grįžtant atgalios stumk jį. Paliko i kiti kaimynai savo dviračius pakrūmėje į medžių kamienus atrėmę (daba pabandyk palikti, tai nė vieno nerasi atėjęs) i pėsčiomis vingiuotu šlaito keliuku nusileido žemyn...
Štai da vienas akmenuoto keliuko, vedančio žemyn nuo kalno, posūkis, da kitas, tarp senais medžiais apaugusių, vandens išgraužtų šlaitų i Padubysio malūno stogas matosi, o už jo i teip laukiama, paslaptingoji, sraunioji Dubysa šniokščia...
Vyrai tuoj nusirengė i puolė į vandenį, kas maudytis, kas meškeres pasiėmę žvejoti, o kiti braidė po upės vidurį i žolikes glostyti pradėjo. Vėliau i mes jau žinojom, kam jie tas žolikes glosto, pasirodo, kad te jie rankomis žuvis gaudo, vėliau i mes tą žvejybos būdą gerai įvaldėme i da juos pralenkėme.
Vaikai, kurie jau anksčiau prie Dubysos buvo i jau vandens nebijojo, taip pat pradėjo brastoje braidyti i taškytis, o te visai negilu, tai i mudu su broliu pabandėm upėn įbristi, bet giliau kelių nėjom, kad vanduo nenusineštų pagavęs kaip kokį šapelį. Mums i pakraštyje gerai i vanduo kaip pavirintas, vidudienio saulė taip kaitina, kad ant smėlio i atsistoti bijai, bet įbridęs ilgai vienoje vietoje stovėt negali, nes tuoj ima kojos į smėlį klimpti. Tik sutok i nejudėk, tai nieko, bet tik pradėk kojas judinti, žiūrėk, kad jau iki kulniukų i įklimpęs, tada skubinam traukti kojas lauk i į krantą tekini lekiam. Patiko mums šis žaidimas, tai po truputį vis tolyn i tolyn įbridom i žiūrėk, vanduo jau iki bambos.
Staiga saulė kažkur tai pradingo, tik tamsu, tamsu pasidarė, galingas vėjas vandens paviršių pasišiaušė i bangos upėje didžiulės pakilo. Sprukom, kaip kulkos iš vandens i vos spėjom susirinkti daiktus, pradėjo dideliais lašais lyti. Tuoj tėvas mus už rankų nutvėrė i tempte nutempė į malūno pastogę. Tada i prasidėjo pekla, nes vėjo gūsiai šimtamečių gluosnių i kitų medžių šakas laužė, o žaibai vienas po kito taip pliekė, kad net baisu i pažiūrėti.
Atrodo, kai namuose perkūnas trankosi, tai visai i nebaisu, sėdi sau prie pečiaus lovoje a ant kanapo i lauki kol lietus pasibaigs, o čia tai jau kita diela, kai lauke esi, tai kas, kad i malūno pastogėje pasislėpęs...
 Įsikniaubiau tėvui į šoną, po pažastimi, kaip viščiukas po perekšlės višto sparnu i galvoju:
– Va daba tai jau kapec, va daba tai jau papuolėm i koks biesas mus čia atnešė, bet gal šį kartą da mane dievulis pasigailės i perkūnas nenutrenks. Gal da liksiu gyvas?
Prastovėjom nuo šalčio a baimės drebėdami i nuo žaibų krūpčiodami, da gerą pusvalandį, kol visai lyti nustojo i vė saulikė šviesti pradėjo...
Teip netikėtai išvyka i pasibaigė, nes vanduo upėje, kaip kakava per akmenis virdamas tekėjo, i visokias žolikes i vėjo nulaužtas šakas plukdė, o i žuvys po lietaus jau nebekibo, todė vyrai vienas po kito, rinkosi mantą i burbėdami lipo slidžiu keliuku ant kalno i pasiėmę dviračius išsivažinėjo po namus. Parvažiavome namo ir mes, bet tuoj saulikei pakaitinus i žymės neliko, kad lyta buvo, tada i vė prisiminėm, kaip gera prie Dubysos buvo i gailėjom, kad tas lietus mums išvyką i pirmą susitikimą su Dubysa sugadino. Daug da kartų vėliau prie Dubysos lankiausi, daug da visokių nuotykių buvo, bet tai jau kitų istorijų temos, o to pirmojo susitikimo niekad pamiršti negaliu i tikriausiai jau nebepamiršiu...
 
Algimantas