Ašaros nebyra –
                         skyla lyg ledų lytys,
kai pavasario saulė vėl prašo mainytis 
                         laukus, miškus ir purvinas gatves.
Tik mano siela netikra –
                         skausmu pasruvus lyg gili žiema...

Jau pirmas spindulys, varveklis ant stogų 
                         suteikia viltį kilti iš miegų.
O aš drebu, nes man baisu –
                        esu kokia esu...

Galbūt gimiau ne tuo laiku, 
                        būnu šalia, bet čia nesu.
Nesuprantu šaunių, gražių, 
                         nuolat teisių, bet svetimų...
Kurčių raudoms, kurčių šauksmams, 
                         patenkintų savim, garbiems kitų,
                         bet ne patiems...

Saulė pakils ir nusileis –
                         pasaulio ritmo niekas nepakeis.
Kas bus teisus, kas kaltas bus...
                          Svarbiausia, kad likai – Žmogum.