Išpuikėlio svajonės soste,
Goduolio rankos auksą žarsto,
Barboros mintys mielojo glėby,
Karaliaus – kryžkelėj ir ilgesy
------------------------
Meilė akla – jai praregėt nelemta,
Gal tik akimirkai vienai,
Kai pusbroliai Rudasis ir Juodasis
Surengia pasalą įsimylėjėlių gūžtoj

Valdovo meilė sesei daro gėdą,
Nes jis nematąs joje moterystės sakramento,
Juk kieviena svajoja ištekėti,
O ne meiluže sugulove likt

Bet jo asmuo priklauso liaudžiai,
O mylimoji neprilygsta padėtim,
Norėtų niekuomet su ja neišsiskirti,
Bet tokia viešpaties valia

Tik mylinti širdis ilgai nelaukia –
Jis kunigaikštis Lietuvos,
Tačiau jis vyras, išsiilgęs meilės,
Barbora laukiasi, žinia atskrieja tarsi iš dangaus

Kas gali būt svarbiau už palikuonį?
Kiekvieno vyro gerbtino svajonė.
Tad kunigaikštis pasiryžta
Ir veda Radvilaitę prie altoriaus

Koksai laimingas gali būt valdovas,
Kuris į sutuoktinių guolį
Gulasi ne su monarchijos dukra,
O su likimo jam skirtąja

Galėtų laimė tęstis amžinai,
Tačiau Barborą vedė jis slaptai,
Tad skuba į namus pranešti žinią
Jo didenybėms mylimiems tėvams

Žmona gi artimų būry
Lyg vienuolyne Dubingiuose palikta
Abitu apsivilkusi,
Pilies bažnyčioj užsidaro maldai

Svajonės tarsi dūmas išsisklaido,
Jos vyras neskuba namo
Barborai liūdna, juk prarado vaiką
Ir prisiglausti, pasiguosti nėr prie ko

Tad skrieja, lyg balti balndžiai,
Laiškučiai meilės kupini
Žiedeliais, laikrodukais apsimaino,
Kad valandos skubėtų, lyg žirgai eikli

Jau pusmetis netruks prabėgti,
Bet žinią štai karalius siunčia
Greičiau už vėją širmiai skrieja,
Barborą neša jie pas mieląjį Augustą

O Vilnius gedule juodam ir žvakių jūroj,
Nėra linksmybių nei puotos,
Bažnyčios varpas žinią skelbia –
Karalius mirė,
Tegyvuoja Lenkijos karalius ir kunigaikštis Lietuvos!

Žygimantas Augustas gedi tėvo,
Paskenęs liūdesy, švelnumo mylimosios geidžia
Tik ji viena jam artimiausia siela,
Ji jo žmona ir karalienė, ir ponia

Barborai liūdna ir džiugu,
Nes regi mylimojo veidą
Nuo šiol gyvens ji pilyje
Šalia valdovo, palaiminta ir gerbiama

Laikas nelaukia, jis lyg vėjas,
Prašai palaukt, jis nepalauks
Tad sutuoktiniai neužmiega
Tiek daug kalbų, glamonių, tiek aistros

Bet metas žirgą jau balnoti
Augustas, jo karališkoji malonybė,
Brangiausią žmoną išbučiuoja
Ir skuba Krokuvos keliu užimti sosto.