Ar žinai, kaip apgauna akis
Iš toli pamatytas pilies siluetas?
Kai svajot apie poilsį
Ima keliautojo apneštos dulkėmis juslės?
Mėnesienos šviesoj ta pilis,
Ir aukšta, ir tiesiog prašmatni,
Net prisiekti gali,
Kad matei skaistų žiburį kuoruose.
Neskubėk apsidžiaugti,
Nuleiski svajonių bures.
Kai pro parko apleisto tankmes
Prie fasado visai priartėji,
Pamatai, kad save viltimi apgavai.
Sunkūs vartai praryja tave
Kaip bedantė burna — 
Nė nekramtę,
Iš tamsių vidurių 
Plūsta kvapas mirties ir trūėsių,
Ištrupėję vitražai,
Nuo šešėlių žaismės
It vaiduokliai sujudusios freskos,
Aidūs žingsniai skliautuos — 
Tai tave tavo baimė pasiveja.
Bėk šalin. Kuo greičiau
Tamsoje paknupstom,
Nebandyki čia rytmečio laukti —
Nežinai, kiek vingiuotuos rūsiuos
Išslapstyta pabirusių griaučių
Tų, kurie užsispyrė čia likti,
Nes pamanė esą energingi, pajėgūs ir drąsūs.
Juk užteks tik užsnūst,
Tik minutei sapnams atsiduoti,
Ir kranklys iškapos tau akis,
Kad iš čia niekada neišeitum,
Ir suskris vanagai,
Kad dar gyvą skausmuos nukankintų.
Bėk, kur akys užmato
Iš griuvėsių, iš parko tankmės — 
Sugaišuosi ir liksi
Bokšto kuore kūrenti
Viliojančią klystančius ugnį — 
Be jausmų, be minčių,
Nes be sielos.