Ruoškis išsamstyti kupančius šulinius,
Kol svaiginiai pilno indo neištėškė,
kol nevadina po akmeniu gulintys
Rengtis rūbeliais duksliais ir be iškirpčių,
Supas kačiukai aptūpę karklynus
Švelnūs, pūkuoti, bedančiai, benagiai.
Tuos, kas nesprogo, ramybė kankina –
Tarsi dėl skaičiaus pakliuvo viešnagėn.
Auga po kojom kurmiarausio bokštas,
Šliužas, roplys ir vabzdys prasimarkstė.
Klausia suirzęs šunažolės kuokštas,
Kiek nemadingam prie kelio teks vargti?
Viskas, gana! Nuo rytojaus tai keisis –
Tarp spindulių ataudų – žalios nytys.
Tik šulinių kupinų neišlaistyk,
Kol pats kieme nepradėjai šaknytis.
Štai giesmininkas kaip išmestas grumstas
Skrodžia vos blukti pradėjusį dangų –
Lyg neužgavo, bet mintys jau drumsčiasi,
Reikia užgerti it gumulą sprangų
Ašaras liūdesio, jaudulio, ilgesio,
Viską, kas laimei netinka ir svetima.
Eikš, aš ir tau vandens gyvo įpyliau.
Kas tai? Pavasaris? Ne, tai – gyvenimas.