O aš taip norėjau, kad man skaitytum knygas.
Nenorėjau susitapatint. Tik dalinti(s)
Nenorėjau mėgdžiot. Tik išdrįsau užrašyti
Norėjau įkvėpti. Nežinau ar pavyko
Vadinau tave mūza. Gal tau nepatiko
Išmokau pažinti save. Gal jau žinojai
Norėjau regėti kasdien. Velniop rytojų
– Ei, geras žmogau.
– Fantazija mano.
O aš taip norėjau, kad man skaitytum knygas.
O tu – vis dar nori
Bazas
2014-03-24 07:16:05
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-03-24 22:48:02
Keistas gyvenimas laiške.
Vietomis kažkodėl atrodo, kad pinasi keli veikėjai, nors gal visgi taip vedžioja struktūra. O paslaptingiausias – laiško gavėjas (pašnekovas). Poetė? Antrininkas? Geroji pasakų bobutė? Toji ar tas, kuris įkvepia rašyti, geriausiai šį minčių paštą ir suprastų. Ypač jei dialogas vyko. Deja, būna ir taip, kad gavėjas net neįtaria, kad jo laiškų dėžutė perpildyta, ir laiškai ten nusibaigia.
Bet gal paprasčiau – nėra jokio korespondento, viskas įsivaizduota, rašoma sau, t. y. pasiduodama savo mintims.
Jautriąją dalį ypač gerai baigia Velniop rytojų – nesvarbu, kas kada bus. Svarbu dabar. Tokia nuostata iki visų įmanomų smegenų pažįstama.
Kažkieno pasikalbėta, bet mus pasiekė tik išdrįsta užrašyti skiautelė, tad belieka spėlioti, kam ir apie ką.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-03-24 21:03:01
...perskaičiau kelis kartus...lyg ir privatus...lyg ir visiems skirtas
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2014-03-24 21:02:40
įdomus :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-03-24 13:03:10
gražios mintys