Rašau, kai turiu ūpo.
Gal neblogas eiliukas išdegs, misliju.
Taip raidės lyg paukščiai tupia
ant languotų linijų.

Raidės strykčioja žavingai.
O mintis? Kažin, ar ji prasminga.
Gal bus nuobodu kažkam skaityti,
bet minties negaliu sustabdyti.

Ji skrieja lyg turėtų sparnus.
Skrenda tartum gervių pulkas darnus.
Taip gimsta eilėraštis žalias
ir ryte jis į „Žalią Žolę“ kelias.

Gal dar ir į „rašykus“ įdėsiu.
Nesvarbu, kad jis atrodys nerimtas.
Aš gi džiaugtis tada galėsiu,
kad jį skaitys nors vienas
(o gal ir visas šimtas...)

Kaip liūdnas būna vienišas žmogus,
taip ir eiliukas, jei jo neskaito niekas.
Jis nori turėti skaitovus – draugus,
kurie su juo pasilieka.

Posmus pamiršti greitai gali.
Jie kaip pavasarį sniegas ištirpsta.
O jei mintis jų gili,
skaitovo atminty jinai nemiršta.