Apsvaigino poetai, poezija, žodžiai, svajonės dienas
Iki klūpančio, meldžiančio, prašančio — kryžiaus,
Kad išlaisvintų žvilgsnį, glamones, alsavimą ryto, žvaigždes,
Nes jau akys pavargo jas rinkt ir skaičiuot — kaip agonija
Priešmirtinė raidžių išbarstytų, kai bėgau aistros sūkury.
Juk ne savo, ne tavo, ne mūsų, ne jų ir ne jo pamesti.
Pagailėki, apšvieski, paimki per daug atstumtų, paliktų.
Sudėlioji rankas, ištiestas į tave, tik — meldžiu, gal audrų.
Jos nuplauna, iš naujo dėlioja gyvenimą čia ir dabar po egle.
Taip juokingai suskambo, net šypsosi mėnuo nakčia.
Tik ežys ir tegali miegot po spygliuota minčių ir jausmų dėlione.
Jau eiliuota tiek kartų — gana... tik pavargsta be žodžių diena...