Dėkoju kažkada dovanotam laikui,
pradėjusiam tiksėti man minutes, ir
žvaigždėms, nutiesusioms taką vos
pravėrusiai nesuvokiančias akutes...
 
Todėl sugrįžtu, kur man laikas atėjo,
siela pražydo pirmaisiais žiedais,
vaizduotė aplenkdavo mano vėją
Ir su nubėgusio gyvenimo vaizdais.
 
Sugrįžtu, nors laiko tarpsnis gan ilgas:
nuo linksmo pavasario iki rudens šalnų,
juk kelyje gyvenimas dėliojo mozaikas —
prie senųjų praeities šaknų sugrįžtu.
 
Skubantis laikas kaip viesulas nešė
dienas, pilnas minčių ir jaunystės svajų,
niekas kelių nežymėjo, taisyklių nerašė,
sugrįžtu ieškodama numintų savo takų.
 
Sugrįžtu į Tėviškės padangių žydrynę,
kur vaikystės lengvi debesys supo mane,
miškai dainavo nepamirštamą lopšinę,
kur kilau ir skridau virš laukų sapnuose.
 
Rytmetyje sidabro rasom dabintą pievą,
tiesių pradalgių, kvepiančių šviežia žole,
mintys suplaukia į dieną vienintelę vieną —
tai nepakartojamą metą vilnijančių rugių.
 
Kai po langu bijūnai raudonavo gegužėj,
kur sodyba skendėjo žieduose baltuos,
baugios audros su griaustiniais aidėjo —
vakaro svajonės skendo vėsios miglos.
 
Miražuos vis regiu niūrius rudens laukus
Ir kvepiančią žemę suartu šviežiu arimu,
klykaujančių gervių pulkus tolyn išlydžiu,
susijungiu su dabarties ir praeities daina.
 
Dar sugrįžtu į pavasario ir rudeninę dieną —
klausaus nutolstančių įvairiaspalvių garsų,
tik praeitis ir dabartis turi vienintelę kainą,
nuaustą gyvenimą iš nuostabių varsnų.