Esu dvasia, didinga savimi,
Ir gyvastis pačią save palaiko.
Būtis alsuoja Žemės ugnimi,
O aš esu! Ištirpęs tyli laikas.

Jaučiu tave didingą – taip jaučiu!
Ir meilė šaltiniu per kūną srūva.
Mes esam sujungti nuo pat pradžių,
Ir esam tuo, kuo ir per amžius buvom.

Mes esam tuo, kas virpa erdvėje,
Ne tiktai tuo – pačia erdve mes esam!
Ir žaidžiam Žemėj Dievo glėbyje,
Didžia dvasia įkvėpę kūną mažą.