Jei laimingas esu, tai todėl, kad vis tu
Mane tarsi vaiką vedi.
Ir kai būna klaidu, arba eiti sunku,
Ant rankų savųjų keli.
 
Ant rankų keli ir viltį parodai,
Padrąsini bėgti takais,
Kur driekias laukai, pavasario sodai,
Kur žydi vyšnelė baltai.
 
Sakai, kad šios girios, pievos ir lankos,
Kur vingiuoja Nevėžio vaga,
Kur Nemuno seno žaliausios pakrantės,
Visa žemė nuo amžių mana!
 
Joje visko tiek daug, glėbin neapimti,
Neaprėpti dangaus akimis,
Tiktai vieno prašau — pasakyk kaip apginti,
Kad palikčiau vertu sūnumi.
 
Vieni pilko arimo, kiti gintaro kranto,
Treti gviešiasi vėlei visos.
Kur lietuvis tada dar galėtų gyventi,
Be šalelės gimtos — Lietuvos!
 
Jei laimingas esu, tai todėl, kad širdy
Liepsnele tavo meilė vis dega.
Kiekvienam ji karšta, artima ir šviesi,
Kiekvienam joj gyventi čia gera.